D.Grybauskaitė: Lietuvai eurą reikia įsivesti kaip įmanoma greičiau  (33)

2015 m. Lietuva planuoja įsivesti eurą. Interviu su šiuo metu portalo delfi.lt redakcijoje besistažuojančia Deutsche Welle žurnaliste Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė paaiškina, kodėl ji nepaisant krizės yra įsitikinusi bendros valiutos nauda ir ką Pietų Europos šalys darė ne taip.

– Lietuva jau beveik dešimt metų yra Europos Sąjungos narė. Dabar šalis ruošiasi kitam žingsniui: 2015 m. norite įsivesti eurą, nors ekonominė krizė dar nėra įveikta. Kodėl?

– Žinote, ekonominė krizė nėra euro krizė. Taip pat ir tos šalys, kurios neturi euro, kovoja su ekonominėmis problemomis. Ir atvirkščiai: kai kurios turinčios eurą šalys nepatiria jokių sunkumų. Juk yra taip: visos naujos šalys narės stodamos į Europos Sąjungą pasirašė, kad kaip galima greičiau įsives eurą. Taigi, tai kaip ir įsipareigojimas. O be to Lietuvai dar pasižymi štai kuo: de facto mes jau turime eurą, kadangi mūsų valiuta susieta su euru fiksuotu kursu. Faktiškai mūsų monetarinė politika labai daug priklauso nuo Europos centrinio banko. Eurozonos įsipareigojimai ir apribojimai mums jau galioja, tačiau mes iš jos neturime beveik jokios naudos! Taigi, yra pakankamai priežasčių įsivesti eurą kaip įmanoma greičiau.

– Krizė tęsiasi toliau. Kai kurios šalys laikas nuo laiko vis turi finansiškai pagelbėti kitoms. Ar Jūs nesibaiminate, kad sistema galėtų sugriūti?

– Tai ne konkrečiai euro problema. Tai kai kurių šalių ekonominės ir finansų politikos, o taip pat ir politinės atsakomybės – o jos ne visada būta – klausimas. Negalima eurui suversti visos atsakomybės už tai, kad savo šalyje nesugebama priimti atsakingų politinių sprendimų.

– 2009 metais, kai krizė skaudžiai smogė Lietuvai, įvedėte griežtas taupymo priemones. Jūs nesikreipėte dėl paramos Tarptautinį valiutos fondą (TVF) ir netgi pasakėte: „Šalys, kurios nesugeba pačios sau padėti, yra silpnos“. Kodėl pasirinkote tokį kelią?

– Aš manau, kad Lietuvai puikiai pavyko išspręsti savo problemas be diktato iš išorės. Būtent tai aš ir noriu pasakyti: jei yra politinė valia ir politinė atsakomybė, nereikalinga jokia pagalba. Svarbu, kaip šalis yra valdoma. O būtent politinės atsakomybės stoka ir yra pagrindinė Pietų Europos šalių problema.

– Jūsų kaimynė Latvija pasirinko kitą kelią ir pasinaudojo finansine parama. Šiandien ji yra viena iš greičiausiai augančių šalių Europoje. Taigi, vis dėlto turbūt ir Latvijos sprendimas buvo teisingas?

– Kaip ekonomistė pasakysiu: kuo smarkesnis kritimas, tuo greitesnis po to yra augimas. Viskas priklauso nuo to, kokį atskaitos tašką pasirenkame. Lietuvos augimas taip pat yra stiprus. Tačiau tai yra sveikas augimas, kadangi mes ir nebuvome kritę taip giliai kaip Latvija. Galimybė priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už juos – tai yra dalykas, kuriuo galima didžiuotis. Aš jau anksčiau esu turėjusi reikalų su TVF – 1999 m., po Rusijos krizės. Ir tuometinė mano patirtis buvo tokia, kad niekas nepadės, jei pats nesugebėsi tvarkysis savo šalyje - nei TVF, nei koks nors planas ar ES fondai.

– Jūs paminėjote Pietų Europą. Ispanijoje, Graikijoje taip pat imtasi didžiulių valstybės išlaidų apkarpymų. Ten žmonės eina į gatves ir protestuoja. Kodėl čia tokių dalykų nebuvo?

– Aš turiu pasakyti: tose šalyse tie apkarpymai netgi nebuvo tokie smarkūs kaip pas mus! Mes sumažinome valstybės išlaidas dvylika procentų, nes mes tiesiog neturėjome kitos išeities. Mums rinkos buvo uždarytos. O pagalba, kurią būtume galėję gauti, nebūtų mūsų pasiekusi taip greitai, kaip mums to reikėjo. Todėl Vyriausybė su mano parama ėmėsi greitų sprendimų.

Aišku, labai svarbu yra įtikinti žmones tokių sprendimų reikalingumu. Reikia pradėti nuo savęs: mano atlyginimas, pavyzdžiui, buvo sumažintas 30 procentų. Ir Vyriausybėje atlyginimai buvo stipriai apkarpyti. Tai galioja kiekvienam politikui, esančiam valdžioje. Tik savo asmeniniu pavyzdžiu galima įtikinti žmones šiek tiek ilgiau pakentėti ir žadėti jiems, kad situacija pagerės. Po dvejų metų pas mus taip ir įvyko – atlyginimai vėl pamažu kyla. Tarpusavio pasitikėjimas tarp politikų ir piliečių yra labai svarbus dalykas.

– O gal ir mentaliteto skirtumai čia vaidina tam tikrą vaidmenį?

– Kartais mes kritikuojame save dėl to, kad mes – lyginant su pietų europiečiais – esame per daug savikritiški ir per mažai optimistiški. Tačiau tai nėra pagrindinė priežastis. Kai kuriose Pietų Europos šalyse piliečių nepasitikėjimas politiniu elitu jau brendo labai ilgą laiką. Todėl šios šalys, jų visuomenės ir ekonomikos patyrė gana stiprų smūgį. Čia, Lietuvoje, žmonės taip pat nebuvo patenkinti taupymo priemonėmis, bet tai buvo būtinybė. Todėl, kad šios priemonės padėjo atkurti mūsų ekonomiką: po pusantrų metų pradėjome augti. Taigi, kentėti turėjome ne taip ir ilgai.

– Kokią šalies ateitį matote pasibaigus krizei?

– Aš manau, kad mūsų reikalai kasmet gerės. Mes išgyvenome 50 okupacijos metų, taigi išgyvensime ir geresnius laikus – aišku, aš čia truputį juokauju. Žinoma, kai kurie dalykai keisis. Labai daug kas priklauso nuo to, kas yra valdžioje. Populizmas šalyje, kaip ir beveik visur kitur, auga tikriausiai kaip ekonominių sunkumų padarinys. Politinės partijos praranda paramą, nes nesugeba pakankamai greitai prisitaikyti prie naujų aplinkybių bei keistis. Dėl to žmonės jaučiasi nusivylę. Tačiau tokios tendencijos yra panašios beveik visoje Europos Sąjungoje.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Monika Griebeler

(6)
(0)
(0)

Komentarai (33)