1985 metų sausio 1-ąją dieną aviacijos kompanijos Eastern Air Lines reisas 980, skridęs iš Asunsjono (Paragvajus) į La Pasą (Bolivija), 6000 metrų aukštyje rėžėsi į kalną. Visi buvę lėktuve, žuvo. Po metus trukusio tyrimo pateikta išvada, kad katastrofos priežastimi tapo „susidūrimas su žeme, skrendant įprastu režimu“. Tačiau oficialios ataskaitos labiau kėlė klausimus, nei į juos atsakė. Kodėl sudužimo vietoje nerastas nė vienas kūnas ar bent kraujo? Kur dingo „juodoji dėžė“? Ar lėktuvu buvo gabenama narkotikų kontrabanda? Ar galėjo avarija įvykti dėl pasikėsinimo į vieną ar kelis keleivius? Tik dabar, praėjus 30 metų, dviejų nuotykių ieškotojų ekspedicija padeda aiškintis „paslaptingiausią XX amžiaus aviakatastrofą“. Štai jų istorija.

Reisas 980 skrido iš Asunsjono į Majamį iškart po naujųjų metų ir pakeliui turėjo atlikti du nusileidimus – Bolivijoje ir Ekvadore. Veik tuščiam Boeing 727 artėjant prie La Paso, viskas vyko kaip įprasta. Vežimėliai su gėrimais užfiksuoti salono gale. Keleiviai apie artėjantį nusileidimą įspėti, jų paprašyta užlenkti staliukus, atlenkti sėdynių atlošus į vertikalią padėtį ir prisisegti saugos diržus. Pilotai savo vietose sėdėjo susikaupę: La Pase leistis sunku – tai aukščiausiai pasaulyje įsikūręs tarptautinis oro uostas, daugiau nei 3500 metrų virš jūros lygio. Oras čia toks retas, tad lėktuvai privalo tūpti 320 km/h greičiu vietoje įprastų 220 km/h, stabdymas vyksta kitaip, o kilimo ir leidimosi takas dvigubai ilgesnis už standartinį.

Kai Eastern Air Lines lėktuvo įgula susisiekė su žeme, dispečerių duomenimis, iki La Paso oro uosto jiems dar buvo likę skristi 10 minučių, ir jie gavo leidimą nusileisti iki 5500 metrų. Netrukus jis įsirėžė į Iljimanį (6438 m) – tai dalis La Pasą iš rytų dengiančio gūbrio, – kiek žemiau viršūnės, 5900 metrų aukštyje. Susidūrimas buvo tiesioginis, 19 keleivių ir 10 įgulos narių neturėjo jokių galimybių išgyventi. Pasak aplinkinių kaimų gyventojų, garsas supurtė visą apylinkę. Reiso laukiančio oro uosto radiolokatorius užfiksavo vieną spragtelėjimą ir nutilo.

Lėktuvu skrido turtingiausias Paragvajaus žmogus, paprastame maiše gabenęs 20 milijonų dolerių

Avarijos vietos nustatymas truko visą dieną. Į Iljimanį atvyko Bolivijos vyriausybės ir dviejų katastrofas tiriančių organizacijų komandos su amerikiečių lėktuvais, – Nacionalinės transporto saugumo tarybos (NTSB) ir Pilotų asociacijos (ALPA) – tačiau niekas iš ekspertų nebuvo aklimatizavęsi, kad galėtų dirbti kalnuose. Be to, Bolivijos valdžia kurį laiką drovėjosi prašyti iš kaimyninės Peru galinčio tokiame aukštyje veikti sraigtasparnio, kad nepasklistų žinia, jog šalyje tokio aparato iš viso nėra. Kai sraigtasparnis galiausiai visgi buvo atsiųstas, paaiškėjo, kad jis negalės pakibti virš susidūrimo vietos ir išsodinti gelbėtojų.

Pagalbon atėjo Sikorsky Aircraft: JAV kompanija nusiuntė į Boliviją pusiau išardytą tinkamą sraigtasparnį ir mechanikų grupę, tačiau tokiame aukštyje jie irgi pasijuto blogai, ir sraigtasparnį surinkti sugebėjo tik po kelių parų. Kai galiausiai tai pavyko, nusileisti neleido pabjuręs oras. Kai ekspertai galiausiai atvyko į katastrofos vietą, ten viskas buvo užversta metro storio sniego sluoksniu.

Pirmasis, praėjus vos kelioms dienoms po avarijos, lėktuvo liekanas aplankė alpinistas iš Bolivijos Bernardo Guarachi, tačiau kažkodėl praktiškai nieko apie tai nepapasakojo. Po metų vyriausybės ataskaitoje – oficialioje, tačiau neišsamioje, – alpinistas nebuvo paminėtas; kas jį ten pasiuntė, taip ir neišsiaiškinta. Po poros mėnesių nuo katastrofos, 1985metų kovo mėnesį, į Iljimanio kalną įkopė privati kolumbiečio alpinisto ir Eastern Air Lines mechaniko, kuris atsitiktinai neskrido sudužusiame lėktuve, ekspedicija. Komanda rado lėktuvo nuolaužas ir keleivių bagažą, tačiau „juodosios dėžės“ neaptiko. Dar keisčiau, jie neaptiko nė vieno kūno ir netgi kūno fragmento; neišvydo jokių kraujo pėdsakų.

Per 30 metų, praėjusių nuo katastrofos, tyrinėti katastrofos vietos į kalną įkopė penkios ekspedicijos. Nė viena nerado nei kūnų, nei savirašių. Niekas negalėjo tiksliai nustatyti sudužimo priežasties. Oficialioji versija – „susidūrimas su žeme, skrendant įprastu režimu“ – darė prielaidą, kad lėktuve jokių gedimų nebūta. NTSB ataskaitoje rašoma, kad lėktuvas suiro, nes atsitrenkė į uolą. Kritikų nuomone, reiso 980 žūtis buvo „vienintelė katastrofa, kurios NTSB tinkamai neištyrė“, o amerikiečių žinybos ir Bolivijos valdžios versijose buvo daugiau skirtumų nei panašumų. Laikraščiai rašė, kad reikalas niekada nebus išspręstas.

Jie nerado nei vieno kūno ar net fragmento, neišvydo jokių kraujo pėdsakų

Derlingoje nutylėjimų dirvoje sodriausiomis spalvomis sužydėjo spėlionės. Į jas pasinėrė tiek žuvusiųjų šeimų nariai, tiek ir užsienio žurnalistai. Lėktuvas sudužo dėl slepiamo techninio nesklandumo? Ar dėl ekipažo klaidos? O gal jį susprogdino mafija, nes lėktuvu skrido turtingiausias Paragvajaus žmogus, paprastame krepšyje vežęs $20 mln? Ne, tai buvo politinė žmogžudystė – pasikėsinimas į JAV pasiuntinį Paragvajuje, Arthurą Davisą, kuris paskutiniąją minutę nesėdo į lėktuvą. O gal Eastern Air Lines vežė narkotikus? Kodėl Guarachi apsilankė tragedijos vietoje ir nieko nepapasakojo? Kas ir kodėl jį pasamdė?

Juokingiausia, kad net pačios beprotiškiausios teorijos buvo ne be pagrindo. Lėktuvu iš tiesų skrido keli turtingos Matalonų šeimos iš Paragvajaus, sukūrusios prekybos imperiją, nariai. Ir amerikiečių pasiuntinio žmona Marian Davis katastrofoje žuvo. O 1986 metais pasaulis sužinojo apie iškeltą bylą 22 Eastern krovikams, kiekvieną savaitę iš Pietų Amerikos į Majamį siuntusiems po 130 kilogramų kokaino (netrukus, 1989 metais, Eastern paskelbė apie bankrotą). Ir galų gale, kur prašapo kūnai ir juodosios dėžės?

Buvęs Eastern Air Lines pilotas George'as Jehnas paskleidė dar daugiau miglos, 2014 metais išleidęs savo knygą „Galutinis punktas: katastrofa“ („Final Destination: Disaster“). Joje, pavyzdžiui, daroma prielaida, kad lėktuvo salone sprogo bomba, fiuzeliaže atsivėrė skylė ir visi keleiviai išskriejo lauk. O po katastrofos aviacijos kompanija arba amerikiečių pareigūnai pasiuntė į sudužimo vietą alpinistą Guarachi, kad šis paslėptų „juodąsias dėžes“, mat, jeigu jos būtų rastos, visi būtų supratę, kad lėktuvu buvo pervežami narkotikai JAV prezidentui Ronaldui Reiganui. „Nė vieno kūno, nė vieno fragmento, nė vienos kraujo dėmės. Kodėl?, – klausė Jehnas, duodamas interviu. – Tai paslaptingiausia XX amžiaus aviacijos katastrofa“.

2015 metais du amerikiečiai – nuotykių ieškotojai Danas Futrellas ir Isaacas Stoneris perskaitė apie paslaptingąjį reisą „Vikipedijoje“ ir nusprendė organizuoti savo ekspediciją į Andus. Alpinizmo patirties jie jau turėjo, ir dar 5 mėnesius rengėsi kopimui namie, Bostone. Pirmasis ekspedicijos tikslas buvo ne pati lėktuvo atsitrenkimo į uolas vieta, o sklypelis 900 metrų žemiau, maždaug 5000 metrų aukštyje – remiantis skaičiavimais, per tris dešimtmečius ledynas, ir lavinos turėjo pernešti lėktuvo nuolaužas būtent ten. Prie Futrello su Stoneriu prisijungė žurnalistas Peteris Frick-Wrightas,aprašęs žygį Outside žurnale. Jau La Pase prie grupės prisijungė vietinis gidas Robertas Rauchas ir virėjas Jose Lazo.

Komentarai (3)