Dabartiniai Kinijos vadovai ne veltui savo laiku baigė inžinerinės pakraipos studijas. Prieš užleisdami vietą baigusiesiems teisę, ekonomiką ir politologiją, jie užtikrino savo šalies, kaip retųjų metalų eksportuotojos ir moderniųjų technologijų gamintojos, ateitį.

Prabėgus kiek daugiau nei 60 metų, Kinijos Liaudies Respublika pasaulį nesiliauja stebinti savo atspalviais. Skaisčios ir ryškios spalvos – tai ekonomikos stebuklas, nepalaužtas krizės ir besiveržiantis pirmyn dėl technologinio proveržio ir naujovių.

Gerokai tamsesnėmis spalvomis piešiama žmonių laisvė, kurią vienos partijos sistema kuria pagal savo įsitikinimus. Jiems galop nepritarė ir JAV informacinių technologijų (IT) bendrovė „Google“, ne per seniausiai sustabdžiusi veiklą šalyje. Kita vertus, Kinijos studentai džiaugiasi pasitraukus „Google“, mat uždraustų vaisių internete nuo šiol randa net daugiau nei per cenzūruotą sistemą.

Kaip ir dera kiekvienam komunistų režimui, šių metų pradžioje vykusiame Davoso ekonomikos forume dabartinis vicepremjeras ir veikiausiai būsimasis Kinijos ministras pirmininkas Li Keqiangas pasidalijo nepriekaištingai sudėliota santrauka apie ateinančio penkmečio Kinijos planus. Be bendrojo vidaus produkto augimo, vidaus vartojimo, darbo vietų kūrimo, socialinės gerovės ir kitų bla bla bla, Kinija artimiausiu metu žada strateginių ūkio šakų, ypač žaliavų gavybos, modernizavimą.

Sparčiai augant ekonomikai, reikia daug gamtos išteklių ir efektyvaus jų panaudojimo. Tad visai nekeista, kad Kinijos vyriausybė prioritetu laiko išteklių gavybą, kuri leis išplėsti, paįvairinti ir padidinti šalies konkurencingumą pasaulinėje žaliavų pasiūlos rinkoje. Greta žingsniuoja ir vyriausybės subsidijuojamos Kinijos bendrovės, aktyviai investuojančios į gamtos išteklių gavybą, teikiančios paskolas kasybos ir naftos investuotojams, sudarančios ilgalaikes pirkimo sutartis.

Išanalizavus 2009-ųjų Kinijos importo ir eksporto statistinius duomenis, galima rasti labai įdomių detalių. Vien pramoninių metalų importas į šalį ūgtelėjo beveik keturis kartus, nors, kartu augant vidaus gavybai, paklausa nedidėjo.

Empirinis klausimas, kurį derėtų kelti, – ar akcijų įsigijimas, paskolos ir ilgalaikės pirkimo sutartys padės įtvirtinti sukoncentruotą pasiūlos bazę ir išskirtines teises Kinijos gamintojams? Ar kuriamos prekės taps konkurencingesnės? Begalinis Kinijos apetitas žaliavoms kelia įtampą ir smarkiai veikia pasaulinę žaliavų pasiūlos rinką, mat būdama viena didžiausių pirkėjų Kinija tuo pat metu yra ir didžiausia pardavėja. O ten, kur derėtų tikėtis žaliavų eksporto augimo, viskas priešingai – Kinijos pasiūla pasauliui mažėja. Sparčiausiai mažėja retųjų metalų tiekimas.

Šie veiksmai Vakarų ekspertams kelia įtarimų, kad Kinijos vyriausybė veikiausiai nori užsienio tiekėjus prirakinti prie savęs, o esančiuosius arčiau pasienio – visiškai kontroliuoti. Tokie siekiai, be abejo, sukels rimtų geopolitinių padarinių pasauliui.

Retieji metalai

Jau egzistuojančios ir ateityje pasirodysiančios technologijos paremtos ne tik žiniomis, bet ir retaisiais metalais, naudojamais gamyboje. Lantanas, terbis, disprozis galbūt nieko nesako jūsų ausims, tačiau šiais ir keliais kitais metalais paremtos ir bus remiamos naujausios bei žaliosios technologijos netolimoje ateityje. Šios iškasenos taip pat labai svarbios kuriant karines technologijas.

Septyniolikos elementų, vadinamoji lantanoidų, grupė – tai pereinamieji metalai, aptinkami kiekviename telefone ir kiekviename kompiuterio lustų rinkinyje. Vien JAV, iki pat 1980-ųjų turėjusios pakankamai retųjų metalų iškasenų, šiandien daugiau nei 90 proc. jų importuoja iš Kinijos. Netoliese esanti Japonija – 100 procentų. Panašų kiekį importuoja ir Indija, Pietų Korėja bei kitos aukštąsias technologijas kuriančios šalys.

Atrodo, kad patyliukais per pastaruosius penkiolika metų Kinija tapo šių iškasenų monopolininke, o kasmet mažinamos metalų eksporto kvotos, didėjanti kaina ir 95 proc. pasaulinio tiekimo rinkos nulems tai, kad jau po dešimties metų nebus galima įsivaizduoti telefono, vėjo jėgainės ar hibridinio automobilio gamybos už Kinijos sienos, nes kaina augtų drastiškai. „Toyota“ ir kiti Azijos bei Vakarų automobilių gamintojai jau dairosi alternatyvių šaltinių, bet jų nėra. Kinijos teritorijoje slypi apie 60 proc. pasaulio lantanoidų grupės metalų, o bet kokį atsiradusį konkurentą galima lengvai numarinti sumažinus kainas ir padidinus eksportą. Į naujai atidaromas kasyklas Vietname, Kazachstane, Švedijoje, Kanadoje ir Australijoje daugiausia žvalgosi kinakalbiai investuotojai.

Šios sąlygos kuriamos vietos bendrovėms, gaminančioms aukštąsias technologijas, kad suteiktų didžiulį pranašumą, kurio neturės kiti. Iki tol istoriškai buvo susiklostęs šių elementų perteklius rinkoje – jį Kinija sėkmingai išnaudojo savo labui.

2009-ųjų vasarą Kinijos Pramonės ir informacinių technologijų ministerija išleido įsaką, kuriuo ketinama eksporto kvotą sumažinti iki 35 tūkst. tonų, visiškai uždrausti penkių tipų retųjų metalų eksportą ir atlikti daug kitų žingsnių, griežtinant eksportą ir didinant gavybos kontrolę (apie tai galite paskaityti A. Čekuolio komentarą). Šį įsaką vyriausybė turėtų patvirtinti jau netolimoje ateityje. Kita vertus, tai ne tik siekis pasipelnyti ir pritraukti investuotojų – daug karjerų bus uždaromi ir pertvarkomi siekiant juos padaryti nekenksmingus aplinkai. Skamba nerimtai, bet Kinija labai daug dėmesio skiria gamtosaugai. Lietuviai gal ir pamiršo šventąsias ąžuolų giraites, o kinai savąsias nori išsaugoti ateities kartoms.

Indija

Gamtos neapdovanota ištekliais, kurių reikia šiandienos technologijoms kurti, Indija naudojasi pasaulio suartėjimu ir žengia kitokiu keliu. Programinė įranga, nuotolinės IT paslaugos, pramoninis dizainas, aukštos klasifikacijos darbo jėga, kitų IT sričių plėtra – tai sritys, kurias plėtodama Indija siekia tapti lydere.

Kaip pasakoja Manjunathas Kesani, „Bitės“ grupės rinkodaros vadovas ir valdybos narys, Indijos susifokusavimas į aukštos klasifikacijos angliškai kalbančius darbuotojus nėra atsitiktinis – tai buvusios Britų imperijos paveldas. Anglijos karūna paliko tuomet buvusią tobulą, griežtą ir stiprią švietimo sistemą, puikią transporto infrastruktūrą ir teisinės sistemos pagrindą.

Indijos vyriausybė skatina ir studijas užsienyje, kad, įgijus žinių, būtų galima grįžti į tėvynę ir jas panaudoti. Net 25 proc. Indijos gyventojų (o tai gerokai daugiau nei iš viso gyventojų JAV) intelekto koeficiento rodiklis viršija 120. Aukštąjį išsilavinimą įgijusių studentų laukia Indijos IT bendrovės, kurių pajamų augimas procentais net ir krizės laikais vis dar užrašomas dviženkliu skaičiumi.

M. Kesani mini, kad iki tol sąstingį patyrusiai Indijai trūko katalizatoriaus, t. y. interneto bumo. Šviesolaidžiais pasiekusi Vakarus, Indija pradėjo jiems teikti paslaugas. Prognozuojama, kad vien IT paslaugų, kurias bendrovės teikia Vakarams, skaičius kasmet augs po 11–17 proc. ir pasieks maždaug 14 mlrd. JAV dolerių jau 2011 metais. Pajamos iš programinės įrangos kils iki įspūdingų 60 mlrd. JAV dolerių. Norint pelnu pranokti JAV bendroves, laukia pora dešimtmečių sunkaus darbo, bet indai jo nebijo. Pašnekovas prasitaria, kad indų darbas – labai efektyvus: „Vykdėme projektą JAV, kuriam programinę įrangą kūrė Indijoje esanti bendrovė. Kiekvieną rytą sulaukdavome programinės įrangos atnaujinimo, dieną jį testuodavome, o vakare išsiųsdavome savo pastabas. Atsikėlę ryte dėl laiko juostų skirtumo rasdavome patobulintą produktą.“

Vieno įtakingiausių JAV verslo žurnalų „Forbes“ savininkas Steve’as Forbesas teigia, kad kelios Indijos IT bendrovės jau dabar pirmauja IT priežiūros srityse, o kitose įsigalės vėliau. Tikslą tapti svarbiausia programinės įrangos gamintoja Indijai iškėlė 1998 m. tuometis Indijos ministras pirmininkas Atal Bihari Vajpayee. Iki 2008 m. tikėtasi pasiekti 50 mlrd. JAV dolerių kasmetes pajamas.

Valdžia skatina ir nepriklausomus tyrimus – milžiniškos lėšos skiriamos universitetų tyrimų centrams. Juk visur pasaulyje įprasta, kad daugumą išradimų vykdo privačios korporacijos ar bendrovės ir bet koks tyrimas atliekamas siekiant pelno, tad mokslininkų darbas laboratorijoje nuolat kreipiamas viena ar kita linkme. Visai kitokie tyrimai gali būti atliekami laboratorijoje, kur duodama pinigų, tačiau už tai neprašoma nieko konkretaus, tik pažado, kad bus nuoširdžiai siekiama ką nors atrasti. Tai svarbu. Juk labai daug šiandien reikalingiausių darbo vietų 2003–2004 m. net neegzistavo. Indija kaip šalis mokosi ir stengiasi rengti studentus darbams, kurie dar neegzistuoja. Juos motyvuoja. Nuteikia mokytis dirbti technologijomis, kurios dar nesukurtos, kad išspręstų problemas, kurių dar nėra.

Lietuvoje

Juk nereikia išradinėti dviračio, jei tavo kaimynas ruošiasi ateityje tapti didžiausiu moderniųjų technologijų gamintoju. Lengviausias ir paprasčiausias būdas – kurti joms programinę įrangą. Būtent šiuo keliu ir žengia Indija. Veikiausiai tokį patį kelią turėtų rinktis ir Lietuva.

Pigi darbo jėga – labai reliatyvus dalykas. Kol kas lietuviai pigesni nei kiti europiečiai, bet reikėtų nepamiršti, kad užsienio bendrovės IT centrus Lietuvoje kuria dar ir dėl to, kad kol kas netrūksta klasifikuotos darbo jėgos, norinčios juose dirbti. Teisingas pasirinkimas, norint kurti visavertę Lietuvos ateitį, – generuoti žinias, kurias galėtume panaudoti kurdami savo produktus arba praktinę patirtį parduodami kitiems.

Derėtų keisti mokymo tempą ir suteikti aktualiausią informaciją, nes studentas, pasirinkęs technologinę pakraipą ir mokomas šiandien aktualių dalykų, jau po pirmų dviejų kursų gaus pasenusią informaciją. Juk per šiuos metus atsiras daugiau naujos informacijos, nei žmonija sugebėjo surinkti per praėjusius 5 tūkst. metų. Jau 2049 m. 1 000 JAV dolerių kainuosiantis kompiuteris gebės atlikti daugiau veiksmų nei visa žmonija kartu sudėjus. O kam nors reikės mokėti juo naudotis, kad galėtų kurti produktus vartotojams.

Neseniai JAV buvo atliktas tyrimas. Paaiškėjo, kad ketvirtokai daug labiau nori tapti mokslininkais nei dvyliktokai. Mes kalti dėl to, kad per mokslo metus noras kurti dingsta. Mokyklą Lietuvoje baigęs abiturientas vargu ar įvardys du tris žymiausius šių dienų mokslininkus, jų darbus, o ką jau kalbėti apie inžinierius. Ir jie nežino, kokius nuostabius ir patrakusius dalykus atlieka mokslininkai mūsų universitetų laboratorijose.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas „Valstybė“

Autoriai: Karolis Makrickas

Komentarai (12)