Eilės prie įėjimo ar norint gauti mėgstamo autoriaus parašą, minios prie leidyklų paviljonų ir į numatytas erdves nesutelpantys diskusijų klausytojai. Dar viena sėkminga Vilniaus knygų mugė parodė, kad skaitančių žmonių Lietuvoje netrūksta. Kaip mugėje galima pasijusti naršant ir po didžiulį Lietuvos mokslinių žurnalų katalogą. Tačiau skaitytojų šie sulaukia daug rečiau.

Kiek Lietuvoje šiuo metu yra mokslinių žurnalų, kurie šiandieniame pasaulyje bent jau kiekybine išraiška iliustruoja ir šalies mokslo pasiekimus, tiksliai nežino niekas. Švietimo ir mokslo ministerija nurodo, kad mokslinius žurnalus leidžia mokslo ir studijų institucijos savo nustatyta tvarka, o ministerija jų leidybos nefinansuoja ir nekoordinuoja.

Vienintelis laisvai prieinamas informacijos šaltinis apie Lietuvos mokslo žurnalus ir jų skaičių yra Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Vrublevskių bibliotekos sąrašas, pagal kurį šiuo metu Lietuvoje leidžiami 292 moksliniai recenzuojami ir nerecenzuojami žurnalai.

Tačiau, kaip sako Lietuvos mokslo tarybos (LMT) pirmininko pavaduotoja, Huma­nitarinių ir socialinių mokslų komiteto pirmininkė Rūta Petrauskaitė, tikslų Lietuvos mokslo žurnalų skaičių pasakyti sunku ir jam išsiaiškinti reikėtų surengti apklausą ar kitokiu būdu ištirti padėtį.

Paprasčiau galima suskaičiuoti tuos leidinius, kurie atsiliepė į kvietimus gauti finansavimą iš LMA ir LMT. 2011–2014 m. 1,2 mln. eurų (daugiau nei 4 mln. Lt) LMA skiriamų lėšų pasidalijo 47 žurnalai, o paraiškas pateikė 103 leidiniai. Finansuoti 5 biomedicinos, 8 fizinių sričių, 14 humanitarinių, 15 socialinių ir 5 technologijos mokslų srities žurnalai.

Dar 19 žurnalų finansavimas skirtas per LMT lituanistikos programą. Tačiau taip paremti tik geriausieji. Likusi dalis žurnalų, kuriuos įsteigė ir leidžia universitetai ar kitos institucijos, veiklą vykdo patys.

Mokslinio žurnalo išlaikymo sąnaudos skiriasi – jos priklauso nuo mokslo šakos, periodiškumo, numerių apimties, sklaidos ir kitų veiksnių. R. Petrauskaitės teigimu, skalė siekia nuo 5 iki 25 tūkst. eurų per metus.

Niekas tiksliai negali nurodyti ir to, kiek šiandien leidžiama popierinių žurnalų, o kiek publikuojama tik internete. Norint įsteigti naują žurnalą, tereikia įregistruoti ISSN (Tarptautinis standartinis serialinio leidinio numeris) identifikatorių ir paskelbti pirmus straipsnius.

Estijos mokslo tarybos duomenimis, šalyje yra 46 recenzuojami žurnalai, iš kurių 34 turi atvirą prieigą. Vos 8 moksliniai žurnalai pernai gavo ministerijos paramą – jiems buvo skirta 16 tūkst. eurų.

Vakaruose nėra įprasta

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) organizuoto mokslinės veiklos palyginamojo tyrimo metu tarptautiniai ekspertai aplankė 126 šalies universitetų ir mokslinių tyrimų institutų padalinius ir išsiaiškino, kad beveik kiekvienas padalinys leidžia po vieną ar kelis mokslo žurnalus.

Pasak MOSTA vadovės Jurgitos Petrauskienės, tokia gausa tuomet ekspertus nustebino: „Kilo natūralus klausimas, kiek kolegų perskaito parengtą straipsnį, jei jis publikuojamas fakulteto žurnale. Taip pat kilo abejonių, ar tokia praktika skatina kokybę. Vakarų šalyse nėra įprasta leisti mokslo žurnalus patiems universitetams. Universitetai leidžia profesinius arba mokslo populiarinimui skirtus leidinius.“

Tačiau tai, kas netinka senosioms Vakarų šalims, sėkmingai veikia Lietuvoje. Kaip pernai surengtoje konferencijoje „Nacionaliniai mokslo žurnalai: kiekybė ir kokybė“ teigė LMT pirmininkas Dainius Haroldas Pauža, vien Vilniaus universitetas yra 42 žurnalų leidėjas, Vytauto Didžiojo universitetas leidžia 26, Vilniaus Gedimino technikos universitetas – 25, Kauno technologijos universitetas – 20 žurnalų.

Ne universitetai, o kitos mokslinės institucijos leidžia dar 130 žurnalų. Maždaug du trečdaliai (apie 180) visų leidinių yra socialinių ir humanitarinių mokslų pakraipos.

„Tokią proporciją lemia skirtingas pačių mokslų tarptautiškumo laipsnis. Didelę humanitarinių ir socialinių mokslų dalį sudaro mažiau tarptautiški, į Lietuvos skaitytoją orientuoti žurnalai. Gamtos ir technologijų mokslų atstovams aktualu publikuoti darbus užsienio leidiniuose anglų kalba, per kuriuos pasiekiama platesnė auditorija. Tad suprantama, kad Lietuvoje leidžiamų šių sričių žurnalų yra kur kas mažiau. Mano manymu, ir vienų, ir kitų yra aiškiai per daug. Lietuvoje tikrai neturime jiems skaitytojų, o jų sklaida ir pasiekiamumas už Lietuvos ribų yra ribotas“, – „Veidui“ teigė R. Petrauskaitė.

Konferencijoje „Nacionaliniai mokslo žurnalai: kiekybė ir kokybė“ apie tai kalbėjo ir D. H. Pauža. Pasak jo, dėl sparčios elektroninių mokslo žurnalų plėtros bei sumažėjusių sąnaudų mokslinių straipsnių publikavimas tapo patraukliu verslu.

Žinomi mokslininkai kone kasdien elektroninio pašto dėžutėse randa pasiūlymų publikuoti darbus viename ar kitame leidinyje. Be to, anksčiau jie turėjo ilgai kankintis norėdami, kad jų darbas būtų paskelbtas, o šiandien to nebelieka, recenzavimas tampa formalus, kartais apskritai sunku patikėti, kad straipsnis buvo recenzuotas.

Komentarai ()