Kai vis pranešama, kad Rusijos kariai bėga kaip „olimpiniai sprinteriai“, palieka ginklus, daužo tankus į medžius ir perduoda Ukrainai daugiau kaip 3000 kvadratinių kilometrų anksčiau užimtos teritorijos, kyla natūralus klausimas: ar gali būti dar blogiau? Ir kiek blogiau?

Savaitgalį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis dar kartą patvirtino savo įsipareigojimą visiškai nugalėti užpuolikus ir išstumti juos iš Ukrainos sienų. Sunku pasakyti, kiek tai užtruks, tačiau dar kartą galima įsitikinti, kad Vladimiro Putino sprendimas pradėti plataus masto invaziją į Ukrainą vasarį buvo labai klaidingas apskaičiavimas.

Daug ekspertų sutinka, kad šis karas turės ilgalaikių pasekmių Rusijai, o kartu ir jos geopolitikai. Bent jau artimiausioje ateityje įvykiai Ukrainoje artimiausiu metu pakoreguos V.Putino įsivaizdavimą apie Rusijos didybę ir naujosios Rusijos imperijos atgimimą. Blogiausiu atveju tai reiškia, kad dešimtmečius trukęs Rusijos nuosmukis, dėl kurio ji žlugo Šaltojo karo metais (ir nuo to laiko patiria daug sunkumų), bus tik dar labiau paspartintas, o šalis savo silpstančio diktatoriaus bus pasmerkta itin sumažėjusiai pasaulinei įtakai.

Buvęs JAV ambasadorius prie NATO Ivo Daalderis pateikė taiklų apibūdinimą: „Rusija jau seniai nebėra didžioji galia. Ji taip ir neatsigavo po Sovietų Sąjungos, kuri pati buvo žlungančios ideologijos ir sistemos produktas, žlugimo.“ I.Daalderis atkreipė dėmesį, kad V.Putinas atėjo į valdžią, kai „Rusija buvo stipriai sutrikusi“, o vėliau jis „visuomenės sąskaita ėmėsi kurti giliai kleptokratinę sistemą, kuri buvo naudinga jam ir jo bičiuliams“. Tai, anot buvusio ambasadoriaus, pasireiškė „kariuomene, kuri nesugeba dalyvauti šiuolaikiniame manevriniame kare, ir kuri po šešių mėnesių vis dar neįgijo pranašumo ore“.

JAV senatorius Johnas McCainas kartą pavadino Rusiją „degaline su branduoliniais ginklais“. Dabar, sankcijoms pradėjus neigiamai veikti šalies gebėjimą išgauti naftą ir dujas, net neaišku, ar ilgai Rusija bus net ir degalinė, rašo „Daily Beast“.

Rusija vis dar yra didžiausia pasaulio valstybė, turinti daugiau branduolinių ginklų nei bet kas kitas. Ir vis dėlto pastebėtina, kad, nepaisant viso to, dėl V.Putino veiksmų Ukrainoje Rusija gali likti tik pavojinga vidutinio svorio jėga.

Stephenas Sestanovichius, kuris Billo Clintono administracijos laikais dirbo ambasadoriumi nepriklausomybę neseniai paskelbusiose buvusios SSRS valstybėse, o šiuo metu yra Kolumbijos universiteto profesorius, pasiūlė kitokią analogiją: „Rusijos pretenzijos būti didžiąja galia ilgą laiką buvo paremtos branduolinėmis bombomis, sausumos teritorija ir JT veto teise. Pirmąjį V.Putino valdymo dešimtmetį atgaivintas ekonomikos augimas padėjo sugrąžinti šiai pretenzijai šiek tiek spindesio. Tačiau nuo 2014 m. jis iš esmės atsidūrė ant ribos, o ši absurdiška kampanija, kuria siekiama „denacifikuoti“ Ukrainą, sukėlė pavojų visoms jo pastangoms. Jis norėjo prilygti [Rusijos imperatoriams] Jekaterinai ir Petrui. Dabar jam teks nemenkai pasistengti, kad būtų daugiau nei [buvęs Serbijos prezidentas Slobodanas] Miloševičius su raketomis.“

V.Putino biografė, Džordžtauno užsienio tarnybos mokyklos (JAV) Eurazijos, Rusijos ir Rytų Europos studijų centro vyresnioji patarėja Angela Stent šiai analizei antrina: „Pasibaigus karui, Rusija vis dar bus didžiausia pasaulio valstybė (jei nesubyrės), ji vis dar turės branduolinių ginklų, naftos ir dujų. Tačiau ji deglobalizuojasi ir grįžta prie didesnės autarkijos“.

A.Stent teigia, kad nors Rusija palaiko tvirtus ryšius su daugeliu pasaulio pietų šalių, „jos santykiai su kolektyviniais Vakarais, kurie sudaro didžiąją pasaulio BVP dalį, iš esmės žlugo. V.Putinas atėjo į valdžią norėdamas atkurti Rusijos, kaip didžiosios galios, vaidmenį ir turėti vietą pasaulinėje direktorių taryboje. Dabar jis tai prarado. Rusija išeis iš šios padėties demodernizuota, o jos pasaulinis statusas sumažės“.

Vis dėlto A.Stent pateikia svarbią išlygą, pažymėdama, kad, nepaisant žalos, kurią padarė V.Putinas, jo nekompetentingi generolai ir jo pritariančių patarėjų choras, Rusija vis dar „galės veikti kaip Vakarų interesų griovėja“. V.Putinas ir Rusija aktyviai bando pasiųsti žinią, kad jie vis dar yra jėga, su kuria reikia skaitytis.

Nors V.Putino vizitas, kurio metu buvo atidarytas beveik iš karto sugedęs apžvalgos ratas, to nepadarė, jo kelionė šią savaitę į Šanchajaus aukščiausiojo lygio susitikimą Uzbekistane, kur jis susitiks su regiono sąjungininkais (visų pirma su Kinija), turėtų būti veiksmingesnis signalas šiuo klausimu.

Kinija ir Rusija beveik neabejotinai demonstruos pažadus glaudžiai bendradarbiauti, taip padėdamos V.Putinui pranešti, kad su juo vis dar reikia skaitytis. Bent jau teoriškai.

Kinija nenoriai teikia tiesioginę karinę pagalbą Rusijos invazijos į Ukrainą metu – ir kartkartėmis atrodo, kad jai gana nepatogu turėti „geriausią draugą“, kuris nuolat demonstruoja savo nekompetenciją. Skirtingi Rusijos ir Kinijos pareiškimai prieš šios savaitės aukščiausiojo lygio susitikimą tai dar labiau pabrėžia.

Vis dėlto Johnso Hopkinso universiteto (JAV) pažangiųjų tarptautinių studijų mokyklos profesorius Halas Brandsas perspėja, kad būtų „klaida nurašyti šalį, kuri apima dešimt laiko juostų, turi tūkstančius branduolinių ginklų, išlaiko kai kurias galingas įprastines pajėgas ir yra be galo pajėgi kelti problemas, kaip didžiąją valstybę. Rusija tradiciškai pasirodė esanti daug atsparesnė, nei daugelis analitikų įsivaizduoja, – galų gale, ji atsigavo po visiškos katastrofos pasibaigus Šaltajam karui – net jei šiandien Putinas daug kam iš to ir kelia pavojų“.

Tačiau H.Brandsas pripažįsta, kad „iš tikrųjų Rusijai tai normalu – ji yra didžioji galybė, kuri niekada nebuvo tokia didelė, kokia manė esanti. Todėl ji nuolat stengiasi tarptautiniuose reikaluose pranokti savo svorį (pavyzdžiui, tęsdama šaltąjį karą prieš visą Vakarų pasaulį). Dėl to patiria nesėkmę, dėl to dramatiškai mažėja Rusijos galia ir įtaka, o po kurio laiko vėl prasideda atgimimo laikotarpis. Jei ir toliau viskas klostysis tokia linkme, Rusija kurį laiką bus prislėgta – bet nesitikėkite, kad ji išloš“.

Jill Dougherty, kuri taip pat dėsto Džordžtauno užsienio tarnybos mokykloje ir yra Wilsono centro Kennano instituto bendradarbė, pastebi, kad gilėjantis Rusijos nuosmukis gali sukelti pavojingą nestabilumą tiek V.Putinui, tiek pasauliui. „Rusijoje grėsmingai kyla prekių kainos ir nors dauguma rusų remia karą, pastebimi nedideli, bet reikšmingi vidaus nusivylimo ir net kritikos pačiam V.Putinui ženklai. Masinis protų nutekėjimas išstumia geriausius ir gabiausius Rusijos aukštųjų technologijų specialistus“, – teigia ji.

„Pralaimėjimo Ukrainoje perspektyva, – tęsia tyrėja, – kelia potencialiai rimtą grėsmę Vladimiro Putino valdymui. Kuo Rusija arčiau pralaimėjimo, tuo mažiau kas gali jį sustabdyti nuo žiauraus keršto. Negalima atmesti ir galimo taktinių branduolinių ginklų panaudojimo Ukrainoje. Kremlius gali bandyti iš naujo apibrėžti „pergalės“ ir „pralaimėjimo“ sąvokas – tačiau kažkas turės būti kaltas, o V.Putinas jau dabar smerkia savo vidaus „priešus“ ir „penktosios kolonos išdavikus“, palikdamas Rusiją pikta ir izoliuota šalimi“.

Buvęs JAV kariuomenės Europoje vadas generolas Markas Hertlingas pastebi, kad kai kurios šalys sugebėjo gana greitai atsigauti po tokių žlugdančių lyderių – kaip Saddamo Husseino, Nicolae Ceausescu ir Adolfo Hitlerio – padarytos žalos. Tačiau anot kariškio, „Rusija yra kitokia“.

„Ar Rusijos aristokratija galėtų pakeisti V.Putiną – bet ar tai būtų lyderis, kuris galėtų padėti Rusijos kultūrai atsigauti po daugiau nei šimtmetį trukusios priespaudos, paslapčių, karų, kleptokratijos, klasių susiskaldymo ir tikrai prasto vadovavimo, kuris prasiskverbė į kiekvieną visuomenės elementą? Ypač jų saugumo pajėgose ir žvalgybos bendruomenėje. Įvykdyti pozityvią kariuomenės transformaciją į veiksmingas XXI a. kovines pajėgas po tokio katastrofiško pralaimėjimo, koks įvyko Ukrainoje, bus nepaprastai sunku. Negalima pradėti keisti kariuomenės kovos būdo, jei jos atstovaujama politinė vadovybė yra neveiksni – nes veiksmingos kariuomenės atstovauja tautos, kurią jos gina, vertybes“.

Konkrečiai jis pastebi, kad Rusijos „kariuomenė žlugo dėl korupcijos, apgavysčių, prastos įrangos, nesugebėjimo laikytis doktrinos, kuri buvo nesusijusi su pajėgumais ar mokymu, nepakankamo tiek individualaus, tiek komandinio pasirengimo šiuolaikinio mūšio lauko reikalavimams... bet labiausiai dėl itin prastos visų lygių vadovybės. Bet štai svarbiausia pamoka: per jokį laikotarpį ir už jokias lėšas nieko neištaisysi, kol vyriausybė, kuriai tarnauja kariuomenė, yra neveiksni ir korumpuota“.

Dėl šių priežasčių daugelio ekspertų nuomone Rusijos ateities prognozės yra niūrios ir vis niūresnės.

Buvęs Karinio jūrų laivyno koledžo profesorius, Rusijos specialistas ir dabartinis „The Atlantic“ bendradarbis Tomas Nicholsas daro išvadą: „Nesvarbu, kaip baigsis šis karas, posovietinė Rusija, kaip didžioji galybė, dar ilgai bus sumušta. V.Putinas nutraukė 30 metų trukusį socialinį ir ekonominį vystymąsi – manydamas, kad gali išlaikyti didžiosios galios statusą agresyviais karais, parduodamas gamtinius išteklius ir išlaikydamas branduolinį arsenalą. Net jei V.Putinas mirs arba bus pašalintas, moralinė Ukrainos karo ir daugybės jo nusikaltimų dėmė išliks ištisoms kartoms, o Rusija po V.Putino žlugimo nesulauks tokios pačios pozicijos iš likusio pasaulio, kaip po Sovietų Sąjungos žlugimo. Jis paliks šalį skurdesnę, labiau nekenčiamą ir labiau izoliuotą nei bet kada po Stalino mirties“.

Čia esama ir ironijos. V.Putinas vengė Michailo Gorbačiovo laidotuvių, nes Sovietų Sąjungos žlugimą ir jos imperijos iširimą laikė didžiausia praėjusio šimtmečio katastrofa. Tačiau čia jis dar labiau sustiprina klaidingus žingsnius ir nusikaltimus, kurie privedė prie šio įvykio.

Iš tiesų kas geriausia gali nutikti posovietinei Rusijai – kad ji taptų Kinijai tuo, kuo Rusijai buvo Varšuvos pakto narės – t. y. daug didesnės galios satelitu, geriausiu atveju jaunesniąja partnere santykiuose su vienintele panašiai mąstančia šalimi, kuri turi galimybę ateinančiais dešimtmečiais įgyti didesnę galią.

Tokioms šalims kaip Ukraina, kovojančioms už savo tolesnį egzistavimą, visa tai, žinoma, yra antraeilis dalykas. Svarbu, kad jos sugebėtų tęsti neseniai pasiektas pergales, kad Vakarai suteiktų joms įrangos ir finansinių išteklių, kad jos galėtų pasinaudoti šiais laimėjimais, ir kad galiausiai įvykdytų V.Zelenskio pažadą išstumti okupantą iš savo šalies. Jei jos tai padarys, tai bus didelė paslauga pasauliui. Ir, laimei, tai padaryti padės ne tik tokių lyderių kaip JAV prezidento Joe Bideno ir jo kolegų NATO bei ES įsipareigojimai, bet ir protu nesuvokiamas V.Putino ir jo kariuomenės neveiklumas.

Kaip pasakė vienas Ukrainos karys – „Mums labai pasisekė, kad jie tokie kvaili“.

Parengta pagal „Daily Beast“.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (2)