Šiuolaikinė evoliucijos teorija remiasi kai kuriomis – bet ne visomis – Darvino idėjomis, ir yra daug platesnė.

Dažnai manoma, kad biologai noriai priėmė Darvino teoriją apie rūšių atsiradimą, vos tik ji buvo paskelbta, ir kad mokslininkai priima visas jo idėjas iki pat dabar. 

Iš tiesų, dar gerokai prieš Darviną, apie gyvybės vystymąsi būta įvairių idėjų. Tačiau Darvino 1859 metais išleistoje knygoje Apie rūšių atsiradimą (On the Origin of Species) pateikti svarūs įrodymai įtikino daugumą biologų dėl gyvybės vystymosi keičiantis iš vieno bendro protėvio. 

Dabartiniai biologai mano, kad Darvino didžiausias nuopelnas buvo bendro mechanizmo pasiūlymas: natūralios atrankos. Darvinui gyvenant, daugelis biologų nebuvo įsitikinę, kad natūrali atranka galėtų lemti evoliuciją, ir ši idėja prarado populiarumą. 

Dvidešimto amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, ją atgaivino populiacijų biologai, kurie įrodė, kad natūrali atranka yra labai galinga (bet ne vienintelė) jėga, lemianti vystymosi kaitą. Su genetikos tobulėjimu, biologai pradėjo suprasti, kaip būtent vyksta evoliucija. Tai suformavo nauja evoliucijos supratimą, paremtą daugelio sričių atradimais, vadinamąją moderniąją sintezę.

Moderni evoliucija

Daugeliu atžvilgių modernioji sintezė yra Darvino idėjų praplėtimas ir patikslinimas, bet yra ir keletas svarbių skirtumų. O konkrečiai, dalis evoliucijos priskiriama genų dreifui (žr. Evoliucijos mitai: Natūrali atranka yra vienintelis evoliucijos įrankis). 

Nors Darvinas daugeliu atvejų buvo teisus, jis padarė ir nemažai klaidų. Didžiausia jų buvo „pangenezės“ hipotezė, nuodugniai išdėstyta jo 1868-ųjų knygoje Domestikuotų gyvūnų ir augalų kitimas (The Variation of Animals and Plants Under Domestication). Pagal šią teoriją, naudingos savybės, įgautos per organizmo gyvenimą, gali būti perduodamos palikuoniams per keletą generacijų dalelėmis, vadinamomis „gemulėmis“, išskiriamomis kūno ląstelių ir susikoncentruojančių reprodukciniuose organuose. 

Darvinas manė, kad tai galėtų paaiškinti, pavyzdžiui, kodėl naujagimių oda yra storesnė ant padų, nei kur kitur, bet šios idėjos buvo atmestos XX amžiuje. Tačiau šioje istorijoje yra netikėtas posūkis: keletas biologų dabar mano, kad gali būti įmanoma perduoti savybes, gautas per organizmo gyvenimą. Tačiau dar teks įrodyti, kad taip gali atsitikti, o net jei gali, tai daug panašiau į išimtį, nei į normą.

Kitos Darvino klaidos banalesnės. Pavyzdžiui, viename Rūšių atsiradimo leidime, Darvinas buvo entuziastingai nusiteikęs dėl Eozooncanadense atradimo, kurie buvo atpažinti kaip pirmykščiai mikroorganizmai, bet vėliau paaiškėjo, kad šios „fosilijos“ tėra mineralų formacijos. 

Darvinas manė, kad šunys yra kelių protėvinių rūšių hibridai, o viščiukai turi tik vieną protėvį. Iš tiesų, pasirodo, yra atvirkščiai. Jis manė, kad plaučiai išsivystė iš žuvų plaukiojamosios pūslės, tačiau dabar pasirodo, kad teisingas atvirkščias teiginys. 

Kai kurie biologai skatina peržiūrėti moderniąją sintezę, atsižvelgiant į tai, kaip nauji atradimai pakeitė mūsų požiūrį į, tarkime, genų prigimtį, lyčių atsiradimą, epigenetinį paveldimumą, atrankos lygius ir rūšiadarą. Tiesa, tokia peržiūra tik formaliai pripažintų, ką biologai jau žinojo pastaruosius dešimtmečius. O ką jie žinojo? Vienu sakiniu, tai, kad, nors Darvino pasiūlyta evoliucijos per natūraliąją atranką koncepcija yra palyginti paprasta, bet per 4 milijardų metų Žemės istoriją ji lėmė neįtikėtinai sudėtingas ir dažnai netikėtas pasekmes.

Kiti evoliucijos mitai

Komentarai (2)