Yra įvairių būdų suderinti evoliuciją su teìstinėmis religijomis. Kai kurie šių būdų gali būti iracionalūs ir nelogiški, bet jie nėra iracionalesni ar nelogiškesni, nei kiti religijų aspektai.

Biologas Styvenas Džei Guldas (Stephen Jay Gould) tvirtina, kad nėra konflikto tarp mokslo ir religijos: „Mokslas bando dokumentuoti gamtos pasaulio faktus ir kurti teorijas, kurios tuos faktus koordinuoja ir paaiškina. Religija, savo ruožtu, veikia lygiai svarbioje, tačiau visiškai skirtingoje, žmogiškųjų tikslų, reikšmių ir vertybių srityje.“

Šios eilutės populiarios tarp norinčių išvengti konfrontacijos. Tačiau daugelis žmonių regi, kad ir mokslas ir religija pateikia faktus apie gamtinį pasaulį, ir nėra mokslinių faktų, kuriuos būtų sunkiau suderinti su religijos teiginiais, nei evoliucija. Beveik visos didžiosios religijos nesutaria dėl to. Kai kurios sektos, šventikai ar mokytojai priima tai kaip tikrovę, o kitos ją atmeta.

Neverta nė minėti, kad evoliucija yra nesuderinama su pažodiniu sukūrimo mitų, sudarančių daugelio religinių tekstų, tokių, kaip Pradžios knyga (žr. Evoliucija privalo būti neteisinga, nes Biblija yra neklystanti), interpretacija. Iš didžiųjų religijų tik budizmas išvengia šio fundamentalaus konflikto: jos įkūrėjas atsisakė nagrinėti gyvybės atsiradimo klausimus.

Dievo įsikišimas

Apklausos rodo, kad daugelis žmonių Vakaruose, tikinčių į antgamtines būtybes, pripažįsta evoliuciją, bet tiki, kad ją ta būtybė kažkaip paveikė.

Kadangi neturime laiko mašinos, kuri leistų mums stebėti kiekvieną žmogaus evoliucijos žingsnį, dievybės ar ateivių įsikišimo galimybės atmesti negalime.

Tačiau šis „spragų dievo“ argumentas yra logiškai tapatus stovėjimui paplūdimyje, rodant į trūkstamas pėdsakų grandis ir teigimui, kad kūrėjas perskrido tas spragas – netgi matant, kaip bangos sukuria vis naujas spragas pėdsakuose ir nueinantį paprastai atrodantį, tuos pėdsakus paliekantį, žmogų.

Netgi be laiko mašinos pradedame identifikuoti daugelį mutacijų, padariusių mus žmonėmis, susijusių su mokymusi, kalba ir smegenų dydžiu ir tame nėra nieko antgamtiško. Iššifruojant vis daugiau genomų ir atkasant vis daugiau fosilijų, galėsime atkurti dar daugiau detalių.

Iš pradžių

O kaip dėl būtybės, paleidusios evoliuciją, bet nesikišusios į procesą? Štai kaip tai mato genetikas Francis’as Collins’as: „Visatos sukūrimo momentu Dievas galėjo aktyvuoti ir evoliuciją, nuodugniai žinodamas, kaip ji pasisuks.“ Kiti eina dar toliau, siūlydami tokią mintį – kadangi Visata buvo sukurta taip, kad užtikrintų kokios nors protingos gyvybės formos išsivystymą, evoliucijos rezultatai nebuvo visiškai nulemti iš anksto.

„Dievybės, paleidusios evoliuciją, bet nesikišusios į jos eigą“ interpretacija išvengia bet kokio konflikto su nustatytais evoliucijos faktais, tačiau iškelia keletą keblių klausimų. Pavyzdžiui, kodėl rūpestinga dievybė „kūrimui“ pasirinko tokį žiaurų procesą? Jei gyvūnai neturi „sielos“, kada ankstyvieji žmonės ją įgijo?

Galiausiai, kai kurie žmonės laiko „Dievą“ ne sąmoninga būtybe, stovinčia už Visatos ribų ir ją veikiančia, bet labiau kaip visur esančią dievybę. Šiuo požiūriu, Dievas yra gamta. Tokias panteistines idėjas per amžius siūlė visų didžiųjų religijų pasekėjai.

Tad, ar religija ir evoliucija nesuderinamos? Priklauso nuo to, kas sprendžia. Idėja, labiausiai patenkinanti daugelį religingų žmonių – kad dievybė įsikišo ir nukreipė evoliucijos procesą – negali būti paneigta, bet ji nėra paremta jokiais įrodymais. Labiausiai derančios žinomos interpretacijos – Dievas nesikišo į evoliuciją po Visatos sukūrimo, ar kad Dievas yra gamta – daugeliui tikinčiųjų regisi nederančios.

Žinoma, kai kurie biologai, kaip Richard’as Dawkins’as ir PZ Myers’as yra gerai žinomi visų teìstinių religijų atmetimu. Tačiau klausimas ar religija ir evoliucija yra suderinamos nėra toks aktualus, kaip klausimas, ar bet kokia teìstinė religija yra suderinama su sveiku protu.

Kiti evoliucijos mitai

Komentarai (24)