Laikas visatoje lėtėja, pakol visiškai sustos?

Dar toks klausimas iskilo: http://img850.imageshack.us/img850/1152/weakphotons.png Jei lazerio spinduli susilpninti pusiau pralaidziu veidrodziu gardele, tai gausim pavienius fotonus ateinancius su kiek norint ilgais laiko tarpais (uzdejus daugiau veidrodziu). Bet jei saltinis bus sakykim 1cm radio bangu generatorius ar analogiskai gausim pavienius radio bangos fotonus ja silpninant veidrodziu paketu pvz.

Jei dar cia lankais gal galetum del far infrared lazeriu pakonsultuoti ? Atsirado tokia ideja, kad tavo siulytas eksperimentas vistik galetu suveikti su tokiu lazeriu. Pvz 0,1 mm bangos ilgio. Suveikimui turbut pakaktu salygos, kad vienam bangos ilgio kubelyje sklistu labai daug photonu (virs 1000, kuo daugiau, tuo geriau). Zmonisko galingumo matomo bangos ilgio lazeriai sitos salygos toli grazu netenkina.

Apie tą patį eterį, tik iš kitos pusės. Noriu paklausti kaip yra oficiali versija. Ar šviesa turi masę ar ne? Jeigu turi, tai pagal Einšteiną fotonas virstų juodąja skyle, o jeigu neturi, tai kodėl tada šviesa užlinksta šalia didelės masės objektų? Ne paslaptis, kad astronomai tai senai pastebėjo ir vadina gravitaciniu lęšiu.

Fotonas neturi rimties masės, bet turi reliatyvistinę masę, kuri yra ekvivalenti jo energijai.

Žodžiu tas fotonas truputį neščias O kas yra ta reliatyvistinė masė? Tokia masė kurios nėra? Įdomu ar dar yra kas nors turintis tokią reliatyvistinę masę?

energija. Darželinukiškai šnekant, rimties masė yra dalelių sąryšio (potencinė) energija, o impulsas - visos sistemos kinetinė. Bendrą kūno masę/energiją sudaro trys dėmenys: sąryšio energija mc^2, impulso energija pv, sukimosi momentas (fotonui h niu). Šiai sumai galioja Lorentzo faktorius, neleidžiantis energijai pasidaryti begaline. Reliatyvistinę masę (kažkieno atžvilgiu) turi visi judantys (to kažkieno atžvilgiu) kūnai. Keldamasis iš lovos, įgyji reliatyvistinę masę, kuri atitinka raumenų pagalba įgytą pagreitį (t.y., keldamasis susiteiki sau kinetinės energijos, kuri šiaip sau niekur neprapuola).

Viskas priklauso nuo to ka vadinsi tuo zodziu mase. Pvz p/c matuojamas kg. Modernusis reliatyvumas pripazita tik rimties mase ir jokios kitos.

Jeigu tamstos eteris yra toks keistas, kad jokiomis stebimomis sąvybėmis neatskiriamas nuo reliatyvumo, tai veltui čia rašinėji šimtus komentarų, nes tamstos teorija niekuo ir nesiskiria nuo reliatyvumo.

, tokio nera. Visi dabartiniai zinomi eksperimentai nepriestarauja eterio buvimui. O pats idomumas kai pats surandi kodel Panagrinetum kartu, suprastum.

Stebim ir ne viena, sviesos uzlinkimas ir vidutinio greicio suletejimas praeinant pro Saule, planetu ir kometu trajektoriju pokyciai del realiai, ne reliatyviai kintancios mases. Viskas butent del eterio vejo link Saules. Tik netoli Zemes link Zemes.

Būtent! Jei kažkam lengviau metrikos netolygumą įsivaizduoti kaip kažkokios meta-materijos tankio gradientą - tebūnie. Ale pakol ta gradiento meta-medžiaga eksperimentiškai nepasveriama - tai ar ji egzistuoja, ar ne - jokio skirtumo.

Taip uzlinkima galima parinkus luzio rodikli, bet ne signalo velavima, dar vadinama Sapiro suletejimu. Luzio rodiklio paaiskinancio uzlinkima gerokai nepakaktu velavimui kuris yra gana didelis.

.

Čia nesi visai teisus. Taip, reliatyvumo teorijos yra matematinės abstrakcijos (beje, visokių eterių savaime nepaneigiančios). Jos apibrėžia tam tikras ribas, maksimalius sekundės ir metro santykius bei aprašo mechanizmą, kuris neleidžia tų ribų peržengti. Laikas ir erdvė reliatyvumo teorijose yra reiškinių pasekmės. Labai netoli tokios išvados buvo ir Newtonas. Taigi, ką gauname. Laiką ir erdvę apibrėžia juose egzistuojantys ir sąveikaujantys kūnai. Masė kuria stebimąjį laiką, laikas leidžia masei pasireikšti traukos jėgomis. Toliau galima ekstrapoliuoti į kitas sąveikas, rezultatas gausis panašus. Kažkada fizikus baisiai stebino elektros ir magnetizmo dualumas. Kas ką sukelia? Pasirodo, toks klausimas nekorektiškas, nes elektra ir magnetizmas yra vienas reiškinys. Labai grubiai, galima išvesti analogiją tarp laiko ir masės. Be laiko, masė neegzistuotų, be masės - laikas. Šis teiginys tampa akivaizdus prisiminus, kad masė=energija. Abstrakcija nebūtinai reiškia, kad ji nieko negali pasakyti apie priežastis. Priešingai: atsiriboję nuo materijos stebėjimų, galime rasti materijos elgesio taisykles, kurių šiaip neužčiuoptume.

Laiką ir nulemia inercija. Dydis, apribojantis reiškinių sklaidą erdvėje.

O kodėl ne? Kaip žinoma, bandos užlinksta, kai keičiasi sklidimo terpės savybės, bet skirtingoje terpėje ir sklidimo greitis skirtingas. Jeigu šviesa užlinksta, tai reiškia, kad keičiasi ir greitis. Taip atsiranda vėlavimas.

Todel, kad matuotam uzlinkimui reiks mazesnio luzio koeficiento nei matuotam velavimui. Bet jei imam , kad eteris krinta tokiu greiciu kaip mazas kunas is begalybes, tai viskas tinka ciki ir nereikia ivedinet jokiu luzio rodikliu ir netgi viskas gaunasi paprasciau, nes tada laikrodzio suletejimo priezastis gaunasi ta pati tiek tiesinio judejimo atveju, tiek gravitacijoje. Arba toks matmenu sutrumpejimas, http://img404.imageshack.us/img404/9700/relationsm.png mazasis sferoidas atitinka matmenis, didysis energija arba mase, tiksliau saknis is pavirsiaus ploto, jei isivaizduoti, kad pacia energija ar mase atitinka kazkaip issidesciusios 2D stygos.

Sakau tik, kad jokio skirtumo, ar laikysime eterį kažkuo materialiu, ar tik metrikos savybe. Tol, kol nėra kitokių eksperimentiškai nustatytų eterio savybių nei tik sąveikų iškraipymas. Konkrečiai - kol nėra požymių, kad sąveikos iškraipomos asimetriškai. Kodėl svarbi būtent simetrija. Nes jei egzistuoja "materialus", išmatuojamas eteris - tuomet jis turi kryptį. Tai yra, dabartiniu suvokimu erdvėlaikio iškraipymas yra neneigiamas skaliaras. Trupmena ribose tarp vieneto - visiškai plokščio erdvėlaikio, ir nulio - singuliarumo. Matas, kažkuo panašus į masės/energijos sankaupą tūrio vienete - ribose tarp vakuumo ir juodosios skylės tankio. Jei egzistuoja eteris, tuomet jis būtų panašesnis ne į masės/energijos tankį, o greičiau į elektrinį krūvį - judant viena kryptimi teigiamas, priešinga - neigiamas. Todėl norint apimti visus įmanomus atvejus, erdvėlaikį reikėtų išskaidyti bent į du dėmenis - statinį (simetrišką) ir dinaminį (asimetrišką). Reikėtų ir trečio - sukinio, bet kol kas jis tik dar labiau komplikuoja, tad čia jo ir nesvarstome. Taigi, ką eksperimentų duomenys mums sako apie tų dviejų dėmenų santykį? Tik tiek, kad dinaminis komponentas (eterio greitis) yra nykstamai mažas lyginant su statiniu erdvėlaikio iškreipimu. Neviršija matavimų paklaidos, arba, kitaip tariant, eksperimentiškai nenustatytas.