Partizaninio karo ir okupacijos traumuota visuomenė savo nevisavertiškumo kompleksą nevykusiai gydo užsipuldama kokią nors grupę, t. y. seksualines mažumas. D. Pūro palyginimu, dabar Lietuva išgyvena atkrytį po sunkios okupacijos ligos.

– Homoseksualumo kritikai aiškina, kad gėjai ir lesbietės griauna ir tautą, ir šeimą. Ar homoseksualumas iš tiesų „užkrečiamas“?

Visiškai neužkrečiamas. Pacituosiu kolegą Olegą Lapiną, kuriam visiškai pritariu: „Tapti gėjumi stebint gėjų eitynes yra tokia pati tikimybė, kaip tapti paukščiu stebint skraidančius paukščius.“ Keista, kad XXI amžiuje dar yra tokių kraštų kaip Lietuva, kur sklando tokie visiškai nepagrįsti prietarai.

Kartu tarytum norima pasakyti, kad žmogus pasirenka seksualinę orientaciją. Tačiau dauguma žmonių yra heteroseksualūs, ir tik nedidelė dalis – homoseksualūs. Bręsdamas žmogus pajaučia, kad yra visiškai abejingas priešingai lyčiai, o traukia tos pačios lyties bendraamžiai. Tuomet prasideda dvasinė drama, nes pajautimas skausmingas.

Todėl seksualinių mažumų atstovai santykinai turi daugiau psichologinių problemų negu heteroseksualieji. Pats homoseksualumas nėra liga, bet tokios orientacijos žmonės turi daugiau bėdų, pavyzdžiui, dažniau bando žudytis. Jie yra jautresni ir pažeidžiamesni, dažniau patiria dvasinę krizę – ir dėl subtilių biologinių priežasčių, ir dėl psichologinių, ir dėl socialinių.

Čia yra didžiausia problema: jie darosi dar pažeidžiamesni, jei visuomenė yra priešiška. Įsivaizduokite homofobiškoje visuomenėje paauglį, kuris pradeda suvokti esąs homoseksualios orientacijos ir mato visą aplinkinį politinį ir viešąjį kontekstą.

– Lietuvoje juos viešai net vadina „išsigimėliais“…

Arba katalikų bažnyčios pozicija: tai yra nuodėmė. Tačiau Lietuvoje kuriamos ir nebūtos nuodėmės: kažkodėl iki šiol homoseksualumas siejamas su pedofilija. Tačiau absoliuti dauguma pedofilų yra heteroseksualūs.

– Ką psichoterapija aiškina apie bandymus „atversti“ homoseksualius žmones į „normalius“?

Bandymų gydyti – nors čia net netinka tas žodis – buvo, ir jie buvo labai nesėkmingi. Psichologijos bendra nuostata: geriau nė nebandyti. Jau apie 40 metų mokslininkai, psichologai ir medikai yra apsisprendę, kad homoseksualumas – tai ne liga, o kitokia orientacija.

Žinoma, būna, kad jie patys to gali norėti, nes labai kankinasi.

– Sakote, kad homoseksualūs žmonės yra visiškai abejingi priešingai lyčiai. O kaip paaiškinti, kad ne visi yra abejingi?

Tuomet kalbame apie biseksualumą. Jų situacija taip pat sudėtinga, nes jie gyvena kupiną dramų gyvenimą. Apskritai iš netradicinių mažumų mažiausiai yra transseksualų. Jų būsena yra ypač tragiška: vyras moters kūne ar moteris vyro kūne – tai ne išsidirbinėjimas, o sudėtingas dalykas.

– Tradicinė lietuvių nuostata: aš nesu homofobas, bet tegu jie nelenda į akis.

Aš visiškai be humoro keliu klausimą, ar Lietuva nori eiti Irano valstybės keliu, kurioje atseit net nėra homoseksualų. Yra du keliai: arba mes sudarome šiems kitokiems žmonėms sąlygas gyventi kaip piliečiams, leidžiant įgyvendinti ir jų saviraiškos laisvę, arba mes juos stumiame į pogrindį – tegu jie pasislepia ir nesiafišuoja.

Tačiau, nustūmę juos į pogrindį, mes vieną dieną sušuksime: aha, jie ten turbūt kažkokiais juodais darbeliais užsiėmę! Slapstaisi, vadinasi, kaltas!

Tad ir turime tokius sociologinius duomenis, kad Lietuva yra vienas netolerantiškiausių kraštų Europoje, kai, pavyzdžiui, Olandijoje netolerantiškųjų yra apie 7 proc. Tuo metu tik apie 7 proc. lietuvių sako pažįstantys gėjų ir lesbiečių, kai Olandijoje jų tarp pažįstamų turi tokia dalis gyventojų, kiek Lietuvoje yra netolerantiškųjų.

Išvada labai aiški: bijai, nes nepažįsti ir nežinai.

– Tuomet kieno čia didesnė patologija: homoseksualų ar pačios visuomenės?

Yra duomenų, kad mūsų visuomenė nesveika ir prastos dvasinės būsenos. Juk visi žino, kiek Lietuvoje savižudybių, prievartos, girtuoklystės.

Jeigu aš savęs nemyliu, esu supykęs, nemoku realizuoti savo jausmų, tuomet įsijungia nesveikas psichologinis mechanizmas – ieškoti atpirkimo ožių. Lietuvoje pagrindiniu pykčio išliejimo taikiniu pasirinkti homoseksualai. Maža to, Lietuvoje nepakantos epidemiją dar sustiprina politikai. Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, ir vaikams yra pamoka – nekęsti kitokių.

Lietuvoje pastebiu klasikinę situaciją, kai „auka pati kalta“. Vyrai prievartautojai sako, kad ji pati prašėsi: buvo trumpu sijonėliu, atėjo į namus, šampaną gėrė… Taip ir šiuo eitynių atveju: gėjai kalti, kad gali būti aukų. Dėl šios priežasties laikinasis generalinis prokuroras sustabdė leidimą, nes gali būti neramumų, užuot suradęs tuos, kurie grasina. Viskas lieka anonimiška, nors žmonės tik nori taikiai pražygiuoti.

Homoseksualūs žmonės turi problemų, bet jos yra palyginti mažytės su tomis, kurių turi seksualinių mažumų kritikai. Visuomenės problemos gerokai rimtesnės.

Tokią mūsų dvasinę būseną sieju su didžiosiomis XX amžiaus naikinančiomis traumomis, kai pakliuvome tarp dviejų monstrų, kai karo metais buvo žudomi žydai, o per partizaninį judėjimą brolis kėlė ginklą prieš brolį. Lietuviai dar nemėgsta kalbėti apie holokaustą, kuris vyko čia. Tai yra gynybinė reakcija, nes baisu suvokti žudynių mastą. Tačiau bet kuris psichologas pasakys: arba išsikalbame, arba pasąmonėje liks didelis kaltės jausmas.

Taigi Lietuvoje sveikimo procesas dar nevyksta: traumuota visuomenė savo nevisavertiškumo kompleksą nevykusiai gydo užsipuldama kokią nors grupę. Čia mes, lietuviai, su savo pamatinėmis vertybės, todėl visokiems iškrypėliams Lietuvoje – ne vieta. Kolega iš Olandijos buvo palyginęs, kad kaip anksčiau čia buvo baisu žydams, taip dabar – gėjams. Žinoma, gėjų niekas nežudo, bet netolerancijos mastas toks pat.

Štai dalyvaudamas Jungtinių Tautų komiteto sesijose Ženevoje nesu sutikęs nė vieno žmogaus, kuris galėtų suprasti, kas darosi Lietuvoje. Jie gerbia ir myli Lietuvą, bet nesupranta tokio gyventojų nusistatymo.

– Beje, katalikų monsinjoras Alfonsas Svarinskas kovą prieš gėjus lygina su partizaniniu pasipriešinimu.

Kad ir kaip gerbčiau monsinjorą, jis jau peržengė bet kokias padorumo ribas. Kažkas turėtų A. Svarinskui iš bažnyčios duoti patarimą, nes tokia retorika nedaro garbės katalikams.

Apversdamas jo mintį pasakyčiau, kad tas pats partizaniniais judėjimas man primena nedidelės žmonių grupės kovą už žmogaus teises. Mes taip pat buvome pirmieji, prieš 20 metų drąsiausiai pareiškę, jog išsiveržiame iš prievartos, neapykantos, melo imperijos. Tačiau po dvidešimtmečio grąžiname tą pačią komunistų retoriką – lipame ant to paties grėblio. Pavadinčiau tai atkryčiu po sunkios ligos.

Kartu aš nemanau, kad ispanai ar italai yra mažesni katalikai nei mes. Nepaisydama to, Ispanijoje atėjusi kairiųjų vyriausybė legalizavo homoseksualių žmonių santuokas. Neseniai ir britų konservatorių lyderis Davidas Cameronas atsiprašė gėjų, kad prieš 20 metų buvo išleistas įstatymas, neleidžiantis jiems dirbti mokytojais.

– Dar pastebėjau, kad didžiausi gėjų priešininkai stoja būtent prieš gėjus, tačiau kažkaip pamiršta… lesbietes.

Iš tiesų, kodėl parlamentarui Petrui Gražuliui neužkliūna lesbietės? Negirdėjau, kad jis pyktų ant homoseksualių moterų.

Viena teorija teigia, kad kiekviename žmoguje yra kažkiek paslėpto, latentinio homoseksualumo, nes kiekvienas turi tiek vyriškų, tiek moteriškų hormonų. Jeigu žmogaus neįsisąmonintas homoseksualumas ypač stiprus, jis gali tapti aršiu homoseksualumo priešininku. Tik aš neturiu duomenų, kiek ši hipotezė įrodyta, sunku padaryti tokius mokslinius tyrimus.

Pasikartosiu, mane ypač jaudina tas pamatinių vertybių išaukštinimas, kurias akcentuoja ir P. Gražulis. Nors Lietuvos dvasinė būsena prasta, retorika atsispirti „supuvusios Europos“ vertybėms tik stiprėja. Mes tik dabar sužinojome, kokias pasirašėme sutartis stodami į Europos Sąjungą.

Kalbame taip, tarsi mes būtume sveikesni už europiečius. Tačiau visuomenės rodikliai rodo, kad ir kokių problemų turėtų vakariečiai, jie yra gerokai sveikesni už mus.

Aš irgi esu Lietuvos patriotas: noriu, kad ji taptų normalia valstybe. Bet matau stiprų provincijos sindromą, aiškinant, kad esame moralesni už kitus, nors realiai patys esame tiesiog palūžę.

Kol mes neišventiliuosime savo kompleksų, tol turėsime tokį savižudybių lygį ir kitų gilių bėdų. Šiuo atveju eitynės svarbios pačių mažumų saviraiškai, bet turbūt dar svarbesnės plačiajai visuomenei.

Manau, po 10 metų Lietuvoje tie paradai jau vyks laisvai. Žinoma, oponentai turbūt pasakys, kad štai – jau ir supuvome…

Marijus Širvinskas

Komentarai (64)