Mirštantiems žmonėms retai kas paaiškina, ką tai reiškia – mirtis, kam reikia ruoštis paskutiniosiomis savaitėmis, dienomis ar valandomis. Ir tai suprantama: mažai kas, įskaitant ir gydytojus, gali apie tai papasakoti: pojūčiai ir jausmai lieka juos patiriančiam, nes dažniausiai likus porai savaičių iki mirties žmogus būna jau pernelyg vangus, apsnūdęs ar ligotas, kad galėtų aplinkiniams apibūdinti savijautą. Tačiau gali būti, kad mokslas pirmą kartą turi ką pasakyti apie mirimą, rašo žurnalistikos ir komunikacijų koledžo Fort Lewise profesorė Jennie Dear savo straipsnyje Atlantic.

Dar prieš šimtą metų – nekalbant apie dar senesnius laikus – mirtis dažniausiai ištikdavo staiga. Šiuolaikinė medicina tai radikaliai pakeitė. Dabar pagrindiniai žudikai – „lėtos“ ligos. Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos statistika, šalia infarktų ir insultų pagrindinių mirties priežasčių sąraše – lėtinė obstrukcinė plaučių liga, plaučių infekcijos, įvairios vėžio rūšys, ŽIV/AIDS, diabetas.

Paliatyvinės medicinos specialistas iš Stanfordo universiteto Jamesas Hallenbeckas mirimą sulygina su juodąja bedugne: pažvelgti šio proceso vidun neįmanoma. Viskas, kas atsiduria už įvykių horizonto, lieka ten, kur veikia kitokie fizikos dėsniai. Mirštantiems pamažu, dažnai galima išskirti paskutiniąją mirties stadiją, kai gesimas, atrodo, paspartėja – vadinamasis „aktyvus mirimas“, pasakoja Hallenbeckas. Šioje stadijoje žmonės praranda savo jausmus ir norus, ir tai vyksta tam tikra tvarka. Iš pradžių, pasak Hallenbecko, dingsta alkis, paskui kalba, paskui rega. Paskiausiai pasitraukia klausos ir lytėjimo pojūčiai.

Į daugelį kamuojantį klausimą – ar mirti skauda? – vieningo atsakymo nėra.

Margaret Campbell, Wayne valstijos universiteto (Detroitas, JAV) slaugymo profesorė, sako, jog kartais, kai pacientas labai susensta ir pamažu gęsta, fizinių kančių nepatiria. Tačiau yra būsenų, kai skausmas neišvengiamas. Visgi, sako Campbell, turinti kelių dešimtmečių mirštančiųjų slaugymo patirtį, net jei liga susijusi su skausmu, mirtis nebūtinai bus sunki, – ją galima palengvinti nuskausminamaisiais preparatais, kurie dažniausiai su savo užduotimi susitvarko. Vadinamasis priešmirtinis karkimas tikriausiai irgi nėra skausmingas, sako gydytojai – tiesiog mirštantysis pasidaro pernelyg silpnas, kad galėtų ryti ir kosėti, ir jo kvėpavimas pasidaro gergždžiantis. Ir galiausiai, pažymi onkologas Davidas Huis, paskutiniosiomis dienomis ar valandomis daugelis žmonių praranda sąmonę ar ryšį su tikrove, smegenys panyra į būseną, artimą komai ir, galbūt, nesuvokia to, kas vyksta su kūnu.

Pasak Kalifornijos universiteto Los Andžele Smegenų pažeidimų tyrimo centro direktoriaus Davido Hovda'o, daugelio mirštančiųjų smegenys ima „aukoti“ tas savo dalis, kurios nėra būtinos išgyvenimui. Mirštant, kai kurie smegenyse vykstantys procesai, atvirkščiai, paaštrėja. Tarp tokių procesų – regos sistemos darbas. Būtent tada žmonės ima „regėti šviesą“, paaiškina mokslininkas. Be to, sustojus širdžiai atsirandantis deguonies trūkumas (hipoksija), gali sukelti dezorientaciją, sumišimą ar haliucinacijas, o neurocheminės medžiagos gali sukelti ramybės jausmą.

Daugelio mirštančiųjų smegenys „aukoja“ tas smegenų sritis, kurios nėra būtinos išgyvenimui

Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad smegenų reakcija į artėjančią mirtį kai kuriems žmonėms sukelia pojūčių paaštrėjimą. Eksperimentuodami su žiurkėmis, mokslininkai pastebėjo, kad 30 sekundžių po širdies sustojimo, tai yra prieš pat smegenų mirtį, neurocheminių medžiagų lygis gyvūnų smegenyse staigiai išauga. Buvo žinoma, kad neuronai kuria impulsus ir po mirties, tačiau šiuo atveju viskas buvo kitaip – neuronai išskyrė naujas medžiagas ir pernelyg dideliais kiekiais. Mičigano universiteto mokslininkai, kartodami eksperimentą su žiurkėmis, sugebėjo nustatyti, kad po mirties įvairios smegenų dalys iš esmės sinchronizuojasi – elektroencefalogramoje matomas staigus įvairių dažnių bangų svyravimų augimas, o taip pat smegenų dalių elektrinių signalų susiderinimas. Kitaip tariant, įvairios smegenų dalys priešmirtinėje būsenoje „dirbo petys petin“, ir šis aktyvumas buvo netgi didesnis už įprastą visiškai sąmoningų gyvūnų smegenų veiklos aktyvumą.

Šie duomenys sutampa su daugelio žmonių, pergyvenusių širdies priepuolius, pasakojimais apie būnant be sąmonės, įgytą neįtikėtiną patirtį: jie regėjo šviesą, o pojūčiai buvo „tikresni už tikrus“.

Dar vienas bendras prie mirties slenksčio esančių žmonių išgyvenimas, tęsia Kerras, – sapnai. Remiantis viename Niujorko valstijoje esančiame hospise atlikta apklausa, didžioji dauguma mirštančiųjų – 88% – matė nors vieną sapną ar vaizdinį, ir tik pusė iš jų nutiko miegant. Beveik visi pacientai pabrėžė, kad sapnai buvo ne tokie kaip įprastai, – jie buvo labai „aiškūs“, realistiški ir tokie stiprūs, kad tęsėsi ir prabudus. Didelė dalis – 72% – ligonių matė sapnus apie susitikimą su jau mirusiais artimais draugais, giminaičiais ir netgi naminiais gyvūnais; 59% matė, kaip rengiasi į kažkokią kelionę; 28% prisiminė svarbius pragyvento gyvenimo įvykius. Tyrėjai pažymi, kad dažniausiai jų pacientų sapnai būna raminantys ir pozityvūs, ir tokiomis savybėmis dažniau pasižymėjo sapnai, kuriuose dalyvavo mirę artimieji. Gydytojų nuomone, tokie sapnai padeda mirštantiesiems susidoroti su mirties baime.

Paskutiniosiomis valandomis, kai žmogus jau nustoja valgyti, gerti ir silpsta rega, dauguma mirštančiųjų užsimerkia ir atrodo miegantys. Kas vyksta paskui, lieka svarstymų lygyje – mirštantysis to jau nepapasakos. Hallenbeckas iš Stanfordo kalba apie paskutines valandas ir minutes, kaip apie jūros bangavimą: „Niekada nežinote, kurioje bangos vietoje pradėjote kilimą. Jos vis aukštėja, aukštėja ir nuneša žmogų jūron“.

I. Solomonova
slon.ru

Komentarai (4)