Neslūgstanti įtampa Korėjos pusiasalyje vis labiau primena ne šiaip įprastą žvanginimą ginklais, bet rimtą pasiruošimą tikram konfliktui. Nuo 1953 metais pasirašytų paliaubų karo veiksmų tarp komunistinės Šiaurės Korėjos ir pietinės kaimynės bei jos sąjungininkų formaliai nevyko. Bet jei vis dėlto niūriausios prognozės išsipildytų – kaip atrodytų šiuolaikinis Korėjos karas?

Daugelis galimo konflikto scenarijus nagrinėjančių analitikų mėgsta pabrėžti, kad Antrasis Korėjos karas būtų trumpas, itin kruvinas ir neišvengiamai baigtųsi Kim Jong Uno režimo žlugimu.

Technologinis Pietų Korėjos ir ypač JAV pajėgų pranašumas yra akivaizdus – išmaniosios bombos, raketos, moderni aviacija, šarvuotoji technika, laivynas Šiaurės Korėjos pajėgumus lenkia dešimtmečiais, tad militarizuota komunistinė kaimynė su milijonine armija galiausiai būtų palaužta ir įveikta.

Tačiau tuo pat metu pripažįstamas ir kitas siaubą keliantis veiksnys: bet koks rimtas konfliktas greičiausiai pareikalautų šimtų tūkstančių ar net daug nieko dėtų taikių civilių gyvybių.

Ypač industrializuotoje ir modernioje Pietų Korėjoje, kurios vien 10 mln. gyventojų turinti sostinė yra beveik prie pat galimos fronto linijos, – Seulą gali apšaudyti Šiaurės Korėjos balistinės raketos ir artilerijos pabūklai, galintys naikinti taikinius konvenciniais bei masinio naikinimo ginklais.

Blefas, spaudimas ar pasiruošimas karui?

Ir nors iki šiol abejojama, ar branduoliniam bandymui besirengiantis Pchenjanasgeba balistine raketa pristatyti tokį masinio naikinimo užtaisą, civiliams ypač pražūtingo cheminio ir bakteriologinio ginklo atsargos Šiaurės Korėjoje yra vienos didžiausių pasaulyje.

Visi šie veiksniai buvo ir yra žinomi regiono valstybėms ir JAV, ši garantuoja Pietų Korėjos saugumą nuo 1950-1953 metais vykusio karo.

Tame kare JAV neteko daugiau nei 33 tūkst. karių, o per pastaruosius kelis dešimtmečius Pchenjano rengtų provokacijų metu – dar kelių dešimčių karių. Tačiau bent jau viešai JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija demonstruoja ryžtą pagaliau „išspręsti Šiaurės Korėjos problemą“. Manoma, kad tai gali reikšti ne ką kitą, o karo veiksmus.

Grėsmingesnis nei įprastai JAV tonas susijęs tiek su D. Trumpo pažadais, tiek su Pchenjano pažanga tobulinant branduolinį ginklą bei jo pristatymo priemones – balistines raketas, kurias režimas gali paleisti staiga iš mobilių platformų, – sunkvežimių arba povandeninių laivų, o taip pat – paslėpus branduolinį ginklą įprastame koviniame laive, plaukiančiame į JAV.

Anksčiau šį mėnesį JAV prezidento nurodymu amerikiečių karo laivai smogė sparnuotomis raketomis „Tomahawk“ Sirijai, o ši ataka ne veltui laikyta ir signalu Šiaurės Korėjai.

Tačiau Pchenjanas bent jau viešai demonstruoja, kad žinios neišgirdo, nesuprato arba nenorėjo to daryti – be įprastinių tūžmingų pažadų „sunaikinti JAV pajėgas“ ar visą Ameriką Šiaurės Korėja šiomis dienomis surengė artilerijos pratybas pakrantėje.

Glaudžiomis gretomis išrikiavusi šimtus artilerijos pabūklų ir reaktyvinės artilerijos sistemų režimo kariuomenė pliekė į vieną negyvenamą salą, o vaizdus išplatino pasauliui.

Abi pusės laukia, kas sumirksės pirmas

Akivaizdu, kad toks karinei logikai prieštaraujantis sprendimas išrikiuoti pabūklus rodo, kad parodomosios pratybos tebuvo signalas D. Trumpui, jog režimas nenusiteikęs nusileisti. Kim Jong Uno neįtikino ir Pekino diplomatinis bei karinis spaudimas – Kinija dislokavo per šimtą tūkstančių karių pasienyje ir atsisakė priimti anglį eksprotuojančius Šiaurės Korėjos laivus į savo uostus.

Savo ruožtu JAV administracija taip pat nenusileidžia – šalia Pietų Korėjos dislokuota smogiamoji lėktuvnešio „USS Carl Vinson“ grupė. Dar vieno lėktuvnešio – „USS Ronald Reagan“ – smogiamoji grupė pasiruošusi išplaukti iš Japonijos. Be to, Pietų Korėjoje dislokuotas žvalgybinis lėktuvas U-2 ir priešraketinės gynybos sistema THAAD, kuri gali numušti tiek lėktuvus, tiek balistines raketas.

Galiausiai JAV Pietų Korėjoje dislokavo „Ohio“ klasės povandeninį laivą „USS Michigan“. Visi šie veiksmai atlikti kuo skambiau, viešai skelbiant pajėgumų dislokavimą ir karine prasme tai yra neįprasta ar netgi nelogiška.

Pavyzdžiui, „Ohio“ klasės povandeniniai laivai yra raketnešiai, skirti gabenti strateginį JAV arsenalą – po 24 tarpžemynines balistines raketas „Trident“ su branduoliniais užtaisais.

Tačiau iš 16 tokių laivų keturi, tarp kurių yra ir „USS Michigan“, pritaikyti gabenti sparnuotąsias raketas „Tomahawk“, kurios taip pat gali gabenti branduolinius užtaisus. Kitaip, nei smūgio Sirijoje metu, kai du JAV karo laivai paleido 59 raketas „Tomahawk“, vienas „USS Michigan“ gali paleisti net 154 tokias sparnuotąsias raketas. Be to, jis taip pat gabena atskirą nedidelį povandeninį laivą, kuriuo į sausumą gali kelias dešimtis JAV laivyno specialiųjų pajėgų narių.

Vien ši sutelkta karinė galia, be 625 tūkst. karių turinčios modernios Pietų Korėjos armijos, šioje šalyje esančių 28 tūkst. amerikiečių karių bei 50 tūkst. JAV karių ir jūrų pėstininkų Japonijoje galėtų ne tik atlaikyti pirmąjį Šiaurės Korėjos smūgį, bet ir neatvykus pastiprinimui suduoti triuškinantį smūgį Šiaurės Korėjai.

Tiesa, smūgis savaime gali neduoti jokios strateginės naudos ir, priešingai – sukelti neprognozuojamų pasekmių. Tad kol kas visas JAV bei sąjungininkų pajėgų telkimas vertinamaskaip spaudimo priemonė, tikintis, kad Pchenjanas „sumirksės pirmas“.

Analizė atskleidė siaubingą vaizdą

Vis dėlto jau dabar rimtai svarstoma, kad realaus karo grėsmė yra didesnė, nei kada nors anksčiau nuo 1953-ųjų. Karą gali sukelti tiek pavieniai atsitiktiniai arba tyčiniai incidentai, tiek neprognozuojamo Pchenjano režimo reakcija.

Kanados armijos pulkininkas leitenantas Raymondas Farrellas, stažavęsis Pietų Korėjos karinės vadovybės koledže ir ne vienus metus praleidęs su korėjiečių bei amerikiečių kariškiais, analizuodamas Pchenjano veiksmus, pateikė savo versiją, kaip vyktų Antrasis Korėjos karas.

Siekdamas pernelyg neišplėsti nežinomųjų ir sunkiai prognozuojamų veiksnių rato, R. Farrellas iš būsimojo konflikto scenarijaus išbraukė Kinijos dalyvavimą. Kinija buvo ta šalis, kuri 1950-ųjų spalį, praėjus 5 mėnesiams nuo konflikto pradžios, įsitraukė į Korėjos karą ir išgelbėjo Pchenjano režimą nuo beveik neišvengiamo pralaimėjimo. Pastaruosius šešis dešimtmečius būtent Kinija buvo savotiškas Pchenjano saugumo garantas bei svarbiausia prekybos ir diplomatijos partnerė.

Tačiau po D. Trumpo ir Kinijos lyderio Xi Jinpingo susitikimo balandžio pradžioje Pekino tonas pasikeitė. Be jau minėtų spaudimo priemonių Pchenjanui, Kinija netgi ėmė rodyti prieštaringus signalus – griežtai kontroliuojama ir cenzūruojama Kinijos valstybinė žiniasklaida antradienį išplatino straipsnį, kuriame svarstoma, jog Pekinas pernelyg neprieštarautų, jei D. Trumpas sugalvotų karine galia pamokyti jau net ir kinų nebesiklausantį jaunąjį Šiaurės Korėjos lyderį.

Todėl R. Farrello galimo konflikto analizėje Kinija bent jau iš pradžių lieka nuošalyje. Vis dėlto analitikas pabrėžia, kad ir be Kinijos galima būtų tikėtis itin kruvino konflikto, kuriam, kitaip nei 1950 metais, kai kiekybine ir netgi kokybine prasmėmis pranašesnė Šiaurės Korėja netikėtai užpuolė pietinę kaimynę, šį kartą pasiruošusios abi pusės.

„Dabar netikėtumo veiksnio tiesiog nebelieka. Tiek Pietų Korėjos, tiek komunistinės kaimynės, tiek JAV kariniai planuotojai pusiasalyje jau ne vieną dešimtmetį ruošėsi spręsti vienintelę strateginę problemą – Antrąjį Korėjos karą.

Ir nors yra įvairių kintamųjų, abi pusės puikiai žino, kas yra jų priešininkas, kur jis, kokia sudėtis, kokioje vietovėje tektų kariauti, kokių oro sąlygų galima laukti. Tad konfliktą galima planuoti gana tiksliai“, – pabrėžė R. Farrellas.

Anot jo, šiandien daugelį pranašumų savo rankose turi būtent Pietų Korėjos ir JAV pajėgos, išskyrus artilerijos sistemų ir gyvosios jėgos skaičius. Bet tai esą supranta ir patys Šiaurės Korėjos planuotojai, būtent todėl komunistinio režimo valstybė yra išvysčiusi platų požeminių tunelių tinklą, kurį aptikti ar juo labiau sunaikinti prireiktų laiko.

Komentarai (5)