Suomijoje 2 tūkst. žmonių, iš valstybės gavusių nuolatinę finansinę paramą, gali pasidalinti patirtimi, kaip jiems sekėsi gyventi pirmąjį eksperimento pusmetį. Bazinių pajamų idėja sulaukia vis daugiau dėmesio. Ir nors kol kas nė viena valstybė nesiryžo tokio eksperimeto bandyti visos šalies mastu, vis daugiau atsiranda tokių vyriausybių, kurios tai išmėgina bent su dalimi savo gyventojų.

Tanja Kauhanen nusiminusi. Vos kelioms minutėms paliko automobilį neįgaliesiems skirtoje vietoje, sulaukė 50 eurų baudos. Laikydama ilgą geltoną baudos taloną moteris rypuoja: „Nežinojau, kur palikti mašiną, tai čia ir pastačiau. Kaip nesiseka!”

Bet kuriam žmogui 50 eurų – nemenka suma, o Tanjai – juo labiau. T.Kauhanen – bedarbė iš vidurio Suomijos Oulu miesto. Per nugyventų 30 metų Tanja neišdirbo nė pusmečio. Jos bedarbės pašalpa – apie 600 eurų. Dar yra paini kitų subsidijų sistema, tačiau realių pinigų moteris beveik nemato: T.Kauhanen tris kartus mokėsi universitete, turi tris diplomus ir per ilgus studijavimo metus susirinko daug skolų, kurioms dengti ir išplaukia gaunamos lėšos. 

Praėjusių metų pabaigoje Tanjai pirmą sykį rimtai pasisekė: ji pateko tarp 2 tūkst. Suomijos bedarbių, atsitiktinai atrinktų dalyvauti bandyme. Šiems žmonėms kas mėnesį nuo sausio mokama 560 eurų suma. Iš esmės tai tie patys pinigai kaip ir pašalpa. Tačiau svarbiausias skirtumas čia tas, jog šių pinigų Tanja nepraras net ir tuo atveju, jei ims dirbti. Ar net jei atsisakys darbo ieškoti.

Su darbdaviais susitaria

 Į pastarąjį punktą suomiškoji socialinio aprūpinimo sistema žiūri griežtai. Kiekvienas šalies bedarbis praleidžia nemažai laiko, kol užpildo formuliarus, kuriuose išvardija, ką padarė, kad grįžtų į darbo rinką. Suomių organizacija KELA, tvarkanti pašalpas, bedarbiui siunčia darbo rinkos pasiūlymus. Ir neduokdie juos paniekinti ir nenueiti į darbo pokalbį. 

Tanjos darbdavių pasiūlymai netenkina: moka skatikus, darbas nuobodus. Neseniai tarp jos argumentų buvo ir šis: iš menko atlygio atskaičius mokesčius kišenėje liktų tiek mažai, kad net minties nebuvo atsisakyti pašalpų. 

Moteris vaikščiojo į darbo pokalbius, tačiau atvirai pripažindavo: atėjo tik todėl, kad privalo. Darbdaviai dėl to nepyko, o pašalpas valstybė ir toliau mokėjo.   

Tai – ne vien Suomijos rūpestis. Ne vienoje šalyje žmonės metų metus sėdi be darbo, nes eiti dirbti už menką atlygį, vadinasi – netekti lėšų, o patirties, kuri leistų gauti geresnes pareigas, nėra. 

Tanja norėtų dirbti rinkodaros srityje, moteris įsitikinusi, kad jos diplomas tam tinka. O jai siūlo pardavimus telefonu. 

Po 560 eurų – kiekvienam bedarbiui? 

Reformų programos KELA vadovė Marjukka Turunen kalba apie „motyvacijos žabangas“. Būtent dėl to, kad pažiūrėtų, kaip elgiasi žmonės, kai šių pinklių nebelieka, ir buvo imtasi eksperimento. Po dvejų šios pilotinės programos metų palygins eksperimento dalyvių duomenis su kontroline 2 tūkst. eilinių Suomijos bedarbių grupe. 

Kiek realu, kad ateityje kiekvienas darbo neturintis suomis gaus po 560 eurų, M.Turunen nesiima svarstyti. Nors lėšų Suomijos socialinio aprūpinimo sistemoje – 15 mlrd. eurų, tad teoriškai pinigų tam pakaktų. Tik tokiu atveju turėtų būti panaikintos visos kitos socialinės subsidijos, kurių Suomijoje – kone keturiasdešimt. 

Politinės filosofijos specialistas, Džordžtauno universiteto Katare docentas Karlas Widerquistas, vienas aršiausiai ginančių bazinių pajamų mokėjimo bedarbiams idėją, tikina, jog ši sistema nebus tokia, kurios pajamos viršija išlaidas. 

„JAV 2015 m. kainomis bazinių pajamų suma, kurios pakanka skurdui panaikinti, apimanti visus amerikiečius ir įskaičiavus administracines išlaidas, bus 539 mlrd. JAV dolerių per metus. 

Tai beveik 25 proc. to, ką vyriausybė jau dabar skiria įvairiausioms socialinėms išmokoms. Ir mažiau nei 15 proc. federalinio biudžeto ar mažiau nei 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Vadinasi, skirdamos tuos 3 proc. visos JAV gali panaikinti skurdą ir dargi nepanaikinti jokių kitų programų“, - tikina  K.Widerquistas.

Piestu stoja profsąjungos

Skeptikai irgi turi svarių argumentų. “Bazinių pajamų politika bus fantastiškai brangi. Turtinga ekonomika, tokia kaip amerikiečių, gali piliečiams mokėti 10 tūkst. JAV dolerių per metus siekiančias bazines pajamas tik tuo atveju, jei BVP surinkimas būtų padidintas iki Vokietijos lygio (35 proc. palyginti su dabartiniais 26 proc.), ir tomis bazinėmis pajamomis pakeistų visas kitas socialines programas, įskaitant pensijų, paliekant tik sveikatos apsaugos sistemą“, - rašė savaitraštis „Economist“ 2016 m. birželį. 

Suomijoje bazinių pajamų idėja priešininkų sulaukė iš profsąjungų. 

„Tai ne taip efektyvu, pinigai paskirstomi labai mažam žmonių skaičiui. O žmonėms suteikus galimybę nedirbti, sumažėjęs užimtumas prives prie prasčiau surenkamų mokesčių. Vadinasi, bus mažiau lėšų socialinėms reikmėms“, - aiškina Ilkka Kaukorantas, Centrinės profsąjungų organizacijos, vienijančios milijoną žmonių, vyriausiasis ekonomistas. 

Jis įsitikinęs: šiandienos suomio motyvacija aiški – jei bus galimybė nedirbti, jis darbo atsisakys. Tą rodo ir ankstyvo išėjimo į pensiją statistika. 

“Ekonominiai motyvai – dar ne viskas. Net jei atlyginimas iš esmės neduoda pajamų, vaikščioti į darbą privalu, kitaip neteksite subsidijų. Tai kompensuoja menką ekonominę motyvaciją. Bazinių pajamų sistemoje vienintelis motyvas – ekonominis. Vadinasi, tam, kad būtų išlaikytas aukštas užimtumo lygis, reikia didelio skirtumo tarp dirbančiųjų ir bedarbių gaunamų pajamų“. 

Tad, I.Kaukoranto teigimu, 560 eurų suma neįmanoma apsiriboti. 

Nepamena, kada buvo pirkti maisto

T.Kauhanen dienas leidžia vaikų žaidimų aikštelėje greta namų, kitų bedarbių kompanijoje. Jų Oulu – 16 procentų. Tai du kartus daugiau nei vidutiniškai šalyje. Tarp Tanjos bičiulių – daug tėvų, kurie ramiai gyvena negrįždami į darbą, nes verčiasi iš nemenkų pašalpų už vaikus. 

„Kai kas gerai jaučiasi namie, o aš noriu dirbti. Noriu pajusti, kad šiandien ką nors sukūriau. O dabar - 
gėda: man 30 metų, o aš jau pamiršau, kada paskutinį sykį ėjau į parduotuvę maisto“.

Moteris maitinasi iš to, ką iš nemokamai dalinamo maisto punktų parneša jos mama, taip pat bedarbė. 

Naudos iš bazinių pajamų Tanja kol kas nepajuto. Mėgino jas panaudoti kaip argumentą ieškodama darbo: „Aš jiems sakau, kad gali man mokėti 560 eurų mažiau, juk šių pinigų iš manęs niekas neatims. Tačiau man atsako, kad sumažinti algos negalima dėl profsąjungų“. 

Bedarbis šešių vaikų tėvas

Vienaukštis Juhos Jarvineno namas – buvusi kaimo mokykla – tarsi laimingų vaikų karalystė. Čia dviejuose didžiuliuose kambariuose – batutas, kopėčios, lynai, skersiniai ir kartys. Ant stalų ir lentynų – lapių kailiai, mįslingi antikvariniai daiktai, šamanų būgneliai ir spalvoto stiklo dirbiniai.

Bazines pajamas gaunantis Juha augina šešis vaikus. Kai namie šeimynai pasidaro nuobodu, ji išeina į lauką palaipioti mašinų stogais, kurių Jarvinenai, nepaisant nedarbo, turi keturias.

Rodos, automobiliai bus sugadinti nepataisomai, tačiau, jei vaikščiojate taip, kaip Juha – visą laiką basomis, tai nieko baisaus mašinoms nenutinka. 

Šiandien žiūrint į šį vyrą nesinori patikėti, kad prieš šešerius metus jis kentėjo nuo sunkios depresijos. Anksčiau jis turėjo meniškų langų apvadų gamybos ir pardavimo verslą. 

Tačiau ar verslininkas jis prastas, ar pernelyg daug finansinių įsipareigojimų prisiėmė, tačiau vienu metu nuo viso to jį ėmė pykinti. Vimdė tiesiog prie staklių. Darbas stojo, bankas už skolas nusavino dirbtuvių įrangą, ir Juha tapo bedarbiu. 

“Visus tuos šešerius metus svajojau apie galimybę imtis kažko naujo, - pasakoja vyras. - Žmonės prastai supranta bedarbius. Dirbantieji svajoja apie atostogas. O tu sėdi ant sofos ir svajoji, kad tik būtų koks užsiėmimas“.

Iš vienos pusės galima teigti, jog niekas Juhai netrukdė atidaryti naują įmonę ar bent prisidurti kam nors suremontuojant langą. Tačiau praktiškai visa tai kone neįmanoma.

„Mūsų socialinio aprūpinimo sistema puiki, tačiau labai paini. Jei sugalvočiau atidaryti naują įmonę, iš ekonominės pusės tai būtų savižudybė. Mat dar nespėjęs nieko uždirbti netekčiau visų pašalpų. Netgi tuo atveju, jei susirandi darbą dienai ar savaitei, išmokų negausi du mėnesius. Kaip tuomet išgyventi?“, - pasakoja vyras.

Tačiau dabar J.Jarvinenas imasi veiklos: jis įregistravo įmonę, kuri gamins suvenyrinius šamanų būgnelius. Be to, Juha nori išmėginti, kaip jam seksis kurti reklamas, skirtas transliuoti „Youtube“ kanalu vietos įmonėms.

Nuo Kanados iki Kenijos 

Suomių bandymas mokėti bazines pajamas – toli gražu ne pirmasis pasaulyje.

1970-aisiais pinigai pradėti dalinti Kanados gyvenvietėje Dofine. Čia eksperimentastęsėsi ketverius metus, rimtų pokyčių gyventojų požiūryje į darbą neatsirado, tačiau reikalai socialinėje srityje pasitaisė.  Nors mokslininkai norėjo tęsti stebėjimus, tačiau pašalpų fondas išseko, o pasikeitusi valdžia intereso toliau mokėti bazines pajamas neparodė. 

Kelias panašias programas buvo paleidusios ir JAV. Prie didžiulės bazinių pajamų koncepcijos priėmimo slenksčio JAV buvo valdant prezidentui Richardui Nixonui. Tačiau po kelių skeptikų komentarų į kongresą patekęs radikalios reformos įstatymo projektas buvo pakeistas taip, kad nebedavė jokios naudos. 

Daugelio komentatorių nuomone, taip nutiko iš esmės dėl nerimo, jog vargšai nesugebės tinkamai pasinaudoti gautais pinigais, todėl jų gyvenimo sąlygos nepagerės. 

Ilgiausiai trunkantis – pradėtas 2010-aisiais ir dar šiandien tebesitęsiantis – eksperimentas vyksta Kenijoje. Čia nustatytos bazinės pajamos – 22 doleriai per mėnesį – mokamos 26 tūkst. žmonių. 

Teigiama, jog bandymo rezultatai – akivaizdūs: padidėjusi nuosavybė, išaugusios pajamos iš dalykinės ar žemės ūkio veiklos, sumažėję badaujančiųjų ir prievartą šeimose patiriančiųjų skaičiai, bazines išmokas gaunančiųjų pagerėjusi psichinė sveikata. 

Kitoje Afrikos dalyje, Namibijoje, bazinių pajamų eksperimentas truko nuo 2008 m. sausio iki 2009 m. gruodžio. Čia irgi kalbėta apie teigiamus rezultatus. Tačiau šalies valdžia, anksčiau lyg ir išsakiusi norą visuotinėms bazinėms pajamoms, 2016 m. gegužę apie tai nustojo kalbėjusi. 

Utopija darosi įdomi

“Turėjau eikvoti laiką pildydamas popierius, kad įrodyčiau, jog esu aktyvus. Kažkoks idiotiškas šou! Dabar to šou nebėra. Man grąžino žmogiškus jausmus ir žmogaus teises. Galiu daryti tai, ką noriu ir taip, kaip sugebu“, - apie gaunamas bazines pajamas kalba Juha. 

Tanja iš Oulu visgi linksta padirbėti pardavimų telefonu skyriuje. Viso labo mėnesį, tačiau vardan to, kad įrodytų, jog ji išmano rinkodarą. „ Neatimamų bazinių pajamų sumanymas man suteikė jėgų. Man pasisekė, mane pasirinko. Jei jau reikia pradėti nuo pradžių, pradėsiu“, - sako moteris. 

Jei Tanja neatsitrauks ir jei tokių kaip ji suomių eksperimente bus dauguma, tai bus į naudą idėjai, kuri iš utopinių tampa įdomia. 

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (5)