Antrosios pusės prašymų ignoravimas kartais yra geras sprendimas - psichologai teigia, kad tai priklauso ir nuo finansų ()
Abejingumas partnerio įžvalgoms ar prašymams kai kuriais atvejais išeina tik į naudą, rašo psichologinių tyrimų autorė Jaclyn M. Ross. Svetainėje sciencedaily.com ir žurnale „Personality and Social Psychology“ skelbiamoje J.M.Ross tyrimų apžvalgoje, teigiama, kad svarbų vaidmenį šiuo požiūriu atlieka žmogaus socialinė bei ekonominė padėtis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Klasikinė situacija, iš kurios galima spręsti, kad santykiai atsidūrę aklavietėje: vienas partneris kreipiasi į kitą prašydamas ką nors keisti, tačiau pastarasis ima ir užsidaro.
Atrodytų, reikalai prasti, tačiau, pasirodo, gali būti ir kitaip: mažesnes pajamas gaunančių porų santykiams tokia reakcija gali išeiti į naudą, skelbiama Amerikos psichologijos asociacijos neseniai publikuotame tyrime. Ir priešingai – tiems, kurie uždirba daugiau, taip elgtis nederėtų: tyrimai rodo, kad didesnes pajamas gaunančių porų santykiams užsidarymas gali būti pragaištingas.
„Štai, pavyzdžiui: žmona užsimena vyrui, kad jam reikėtų kreiptis į darbdavį dėl paaukštinimo. Jei vyras uždirba nedaug, o jo darbo vietos išsaugojimo garantijos nedidelės, tuomet toks pasiūlymas ganėtinai rizikingas.
eskubėdamas prašyti paaukštinimo, vyras nerizikuoja prarasti pasitikėjimo savimi ir dar labiau užaštrinti finansinio nepritekliaus problemą, – sako Kalifornijos universiteto (JAV) psichologijos katedros tyrėja ir pagrindinė tyrimo autorė Jaclyn M. Ross. – Jei kalbėtume apie didesnes pajamas gaunančius partnerius toje pačioje situacijoje, žmonai tokia vyro reakcija galimai būtų ženklas, jog jis neketina aukotis dėl šeimos, o tai gali santykiuose sukelti tam tikrą trintį.“
Reikalavimus dažniausiai kelia žmona
J. M. Ross su kolegomis pažymi, kad ankstesni modelio, kurį būtų galima pavadinti „vienas kelia reikalavimus, kitas užsidaro“, tyrimų rezultatai atskleidė, kad tokio pobūdžio elgsena vienoms poroms išeina į naudą, kitoms – priešingai.
Ji kartu su savo tyrėjų komanda išsikėlė sau užduoti atsakyti į klausimą, kokie švelninamieji veiksniai lemia tokį skirtingą poveikį. Pasak J. M. Ross, atliekant tyrimą taip pat siekta įvertinti ir tai, kokį vaidmenį šiuo požiūriu atlieka žmogaus socialinė ir ekonominė padėtis.
Kaip ankstesniuose, taip ir šiame tyrime vyravo toks elgsenos modelis, kuriame žmona yra tas partneris, kuris kelia reikalavimus, o vyras – tas, kuris užsidaro. Žmona – grubi, dominuojanti, mėgstanti pagąsdinti ir apkaltinti, o vyras – visaip mėginantis išvengti konfrontacijos.
Pirmajame eksperimente dalyvavo 515 porų (dauguma susituokusių; visos turinčios bent po vieną vaiką arba besilaukiančios); 40 procentų iš jų – gyvenančios žemiau arba šalia skurdo ribos.
Tyrėjų komanda vyko pas kiekvieną iš porų į namus ir kvietė diskutuoti apie tai, ką partneriai savo santykiuose norėtų pakeisti ir dėl ko apskritai tarp jų kyla nesantaika.
Paaiškėjo, kad jei poroje veikia būtent tokio tipo elgsenos modelis, apie kokį kalbėta pirmiau, pasitenkinimo santykiais rodiklis stabilus išlieka tose porose, kurių finansiniai pajėgumai 18 mėnesių trukusiu tyrimo laikotarpiu buvo mažesni, teigia J. M. Ross.
Labiau pasiturinčių porų, kurių santykiuose taip pat dominuoja toks elgsenos modelis, santykiai tyrimo laikotarpiu suprastėjo.
Pasak tyrimo autorės, įdomu tai, kad pasitenkinimo santykiais rodiklis tarp mažiau uždirbančių porų mažėjo, jei vyrai nebuvo linkę užsidaryti pernelyg smarkiai.
Kuo geresnė materialinė padėtis, tuo didesni lūkesčiai
Antrajame eksperimente dalyvavo 414 neseniai susituokusių porų. Per 27 mėnesių laikotarpį tyrėjai šių porų namuose lankėsi keturis kartus. Porų buvo paprašyta sudalyvauti diskusijose tais pačiais klausimais kaip ir pirmajame eksperimente.
Tyrėjai ir vėl nustatė, kad minėtu 27 mėnesių laikotarpiu pasitenkinimo santykiais rodiklis tarp sunkiau besiverčiančių porų mažėjo tuo atveju, jei vyrai, žmonoms reiškiant pageidavimus ar reikalavimus, nebuvo linkę užsidaryti pernelyg smarkiai.
Vis dėlto antrojo eksperimento rezultatai nebuvo tokie tvirti kaip pirmojo. Taip galėjo atsitikti dėl to, kad antrojo eksperimento dalyviai buvo ką tik susituokę, o štai pirmojo – kartu pragyvenę vidutiniškai penkerius metus.
„Nors labiau pasiturinčioms poroms yra paprasčiau rasti išteklių ir imtis spręsti santykių problemas, neretai ir jų lūkesčiai, kad į tarpusavyje keliamus reikalavimus ir norus, dėl kurių ir kyla dauguma problemų, bus atsižvelgta, yra didesni, – sakė tyrimo bendraautoris iš Kalifornijos universiteto dr. Thomas N. Bradbury. – Šių lūkesčių nepateisinus, santykiai gali suprastėti, o esamos problemos – dar labiau paaštrėti.“
Šis tyrimas parodė, kad, aiškinantis porų santykiams įtaką darančius veiksnius, labai svarbu į respondentų imtį įtraukti kuo įvairesnius žmones, kadangi rezultatus gali nulemti skirtingos gyvenimo aplinkybės, teigia J. M. Ross.
Ji taip pat pažymi, kad tokių tyrimų rezultatai gali būti pravartūs psichologams, dirbantiems su šeimomis, ir politikos formuotojams, priimantiems sprendimus santuokos ir šeimos klausimais.
„Gyvenimo aplinkybės santykiuose gali būti gerokai svarbesnės, negu mums atrodo. Panašu, kad nuo šių aplinkybių priklauso, kiek laimingi mes jaučiamės būdami kartu su savo partneriais, – sakė tyrimo autorė. – Saugioje aplinkoje partneriai geriau sutaria tiek vienas su kitu, tiek su savo vaikais, o tai, savo ruožtu, padeda santykius išlaikyti sveikus ir darnius.“
