140 dB KAKARIEKŪ - tokių dalykų tikrai nežinojote apie gaidžius ir vištas: evoliucijos gudrybė ir ką tokio turi gaidžiai, ko neturi vištos ()
Jeigu yra tekę gyventi kaime, puikiai žinote, kaip garsiai rytais gieda gaidžiai – jeigu giedant stovėtumėte greta, jūsų ausų būgnelius pasiektų 100 decibelų garsas ( jeigu garsas sklistų tiesiai į jūsų ausį, jo stiprumas siektų net 140 decibelų). Tokio stiprumo garsas gali sužaloti klausą per mažiau nei sekundę.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tiesą sakant, gaidžiai gieda taip garsiai, kad reikėtų stebėtis, kaip jie patys neapkursta nuo savo skleidžiamo garso. Belgijos mokslininkai nutarė tai patyrinėti – ir išsiaiškino, kad gaidžiai turi ypatingas ausis, kurios leidžia jiems giedoti iš širdies gelmių neprarandant klausos.
Didelis garsas, viršijantis 120 decibelų, gali sukelti ilgalaikį klausos netekimą, kadangi intensyvios oro slėgio bangos gali pažeisti ar net sunaikinti ląsteles, kurios garsus išverčia į neurologinius signalus. Garsui viršijus 130 decibelų, gali prireikti mažiau nei sekundės, kad būtų padaryta neatitaisoma žala. Tad galima pamanyti, kad kasdien tokiu didžiuliu garsu giedodami gaidžiai pamažu žaloja savo klausą ir ilgainiui apkursta. Kadangi iš tikrųjų jų klausa nėra pažeidžiama, mokslininkai pamanė, kad jie turi kokią nors apsaugą.
Tad tyrėjai iš Antverpeno ir Gento universitetų (Belgija) ėmė tyrinėti vištų ir gaidžių ausis. Prie trijų gaidžių ausų jie pritaisė mikrofonus, jų galiukus pritaisydami tiesiai prie paukščių ausų angų – kad išmatuotų, kokio stiprumo garsas patenka prie jų ausų, kai šie gieda. Mokslininkai taip pat išmatavo giedojimo garsą įvairiais atstumais. Tada jie atliko mikrokompiuterines tomografijas ir sudarė ausų kanalų geometrijos vaizdą dviem atvejais – atvėrus snapą ir jį laikant sučiaupus.
Išmatuotas gaidžių giedojimo garsas buvo pakankamai garsus, kad pažeistų klausą – dažniausiai viršydavo 100 decibelų, o vienas tyrimo paukštis sugebėjo skleisti net 140 decibelų garsą. Tačiau pastebėjo, kad kai šie paukščiai pilnai atveria savo snapus, jų išoriniai klausos kanalai yra visiškai uždaromi. Tad galima sakyti, kad gaidžiai turi natūraliai įtaisytus ausų kištukus.
Įdomu ir tai, kad ausų kanalai aklinai užsidaro tik pas gaidžius – bet ne vištas. Taip yra dėl skirtumų ausų morfologijoje. Ir tai pakankamai logiška – kadangi vištoms nereikia saugotis didžiulio garso, nes jos tokio ir neskleidžia. Vištų skleidžiamas garsas yra žymiai tylesnis (apie 70 decibelų), esant nutolus per 50 centimetrų nuo garso šaltinio, tad nėra jokių joms pavojingų garsų, kurie sukeltų ilgalaikę žalą jų klausai – nebent gaidžiai giedotų vištoms tiesiai į ausis.
Tai sufleruoja, kad gaidžiams evoliucionuojant ir giedant vis garsiau ir garsiau, tokiu būdu pareiškiant kitiems gaidžiams nesiartinti prie jo būrio vištų, gaidžių ausų forma ilgainiui taip pat ėmė keistis. Žvelgiant iš evoliucijos perspektyvos, tai skamba logiškai: jeigu garsas rodė gaidžių sveikatos būklę, tai reiškia, kad sėkmingiausi reprodukuotojai buvo tie, kurie turėjo nedidelius pakitimus savo ausyse, kurie leisdavo jiems giedoti garsiau nepažeidžiant savo klausos.
Tad kai kitą kartą gaidys jus pažadins, prisiminkite, kad jo vištos neturi jokios ausų apsaugos nuo šio kurtinančio garso. Be šių anatominių kištukų, jos yra priverstos klausytis giedojimo pilnu garsu.
