Megamonstras, turėjęs net dvi 25 m skersmens ryšių lėkštes – sovietų kosminio laivyno flagmanas, vadovavęs nusileidimui Veneroje ir kitoms kosminėms misijoms (Foto, Video) (4)
Šiame monstriniame plūduriuojančiame misijos valdymo centre buvo sumontuota 71 antena ir keturios milžiniškos palydovinės antenos, iš kurių dvi sveria 480 tonų!
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nuo šeštojo dešimtmečio Sovietų Sąjunga negailėjo išteklių kurdama savo kosmoso programą. Sovietų inžinieriai paleido pirmąjį dirbtinį palydovą, sėkmingai išleido žmogų į kosmosą ir atliko pirmąjį kosmonauto išėjimą į atvirą kosmosą.
Kiekviena vėlesnė misija buvo sunkesnė nei ankstesnė. Nauji tikslai pareikalavo kūrybiškų sprendimų. Tai ypač pasakytina apie kosminių skrydžių valdymo sritį.
Balistiniai skaičiavimai parodė, kad erdvėlaiviai, per parą apskrieję aplink Žemę 16 kartų, šešis iš jų skrisdavo virš Atlanto vandenyno. Tais momentais bendravimo su sovietų misijų kontrole ryšio kokybė visuomet labai pablogėdavo.
Išspręsti šiai problemai mokslininkai sugalvojo protingą sprendimą: kodėl nesukūrus plaukiojančios misijos kontrolės, galinčios prižiūrėti kosminius skrydžius iš bet kurio Žemės taško?
Taip 1971 m. kosminių misijų kontrolės laivas „Kosmonavt Yuriy Gagarin“ buvo nuleistas į vandenį.
Visiškai unikali neįprasta laivo išvaizda išsiskyrė stulbinamu tradicinių antenų ir palydovinių antenų skaičiumi. Laivas turėjo visą radijo techninių komandų ir matavimo kompleksą „Foton“, skirtą stebėti erdvėlaivius misijų metu.
Įranga leido vienu metu dirbti su dviem erdvėlaiviais, keisti jų trajektoriją ir palaikyti ryšį su kosmonautais, naudojant telefoną ir telegrafą. Laivas taip pat nuolat palaikė ryšius su Koroliovo misijų valdymo centru.
Be skrydžių valdymo, „Kosmonavt Yuriy Gagarin“ taip pat galėjo ieškoti dingusių erdvėlaivių ir prižiūrėti kosmonautų gelbėjimą vandenynuose.
Laive iš viso buvo 75 įvairaus dydžio ir paskirties antenos ir palydovinės antenos. Tačiau iš visų jų visada išsiskiria keturios didžiausios.
Dvi iš jų, įrengtos prie tiltelio, buvo 12 metrų skersmens ir svėrė po 180 tonų. Kitos dvi buvo dar didesnės ir galingesnės – kiekviena jų buvo 25 metrų skersmens ir svėrė bet 240 tonų.
Didžiulis antenų kiekis ir specifinė vieta sukėlė tam tikrų problemų, susijusių su laivo navigaciniu pajėgumu, ir reikalavo unikalių ir konstruktyvių sprendimų.
Didžiausia problema buvo užtikrinti laivo stabilumą, jo gebėjimą atlaikyti išorines jėgas ir galimybę grįžti į pusiausvyros būseną, kai šios jėgos nuslūgs.
Milžiniškos palydovinės antenos su savo pamatais svėrė ne tik šimtus tonų – jos visos turėjo būti statomos į mažiausiai patogias vietas, kad būtų užtikrinta saugi ir stabili navigacija. Sunkiausi elementai buvo aukštai virš denio, o palyginimui, labai lengva elektros ir navigacinė įranga buvo po deniu.
Papildoma problema buvo navigacijos kokybė, kurią didino didžiulis palydovinių antenų dydis, kai užmezgus ryšį jas reikėjo pasukti. Kad pavyktų išvengtų lūžio pavojaus ar laivo apvirtimo, ryšių seansai niekada nebuvo vykdomi stipraus vėjo metu.
Tęsinys kitame puslapyje:
Giroskopiniai prietaisai laive pranešdavo apie jo buvimo vietą ir bet kurią šono bei kilio nusileidimą iki vos kelių arkminučių.
Kai laivo komanda būdavo užsiėmusi bendravimu su erdvėlaiviais, laivas negalėjo pasirinkti kurso ir turėjo laikytis nustatytos trajektorijos. Dėl to reikėjo pagerinti laivo manevringumą net esant palankioms oro sąlygoms ir esant mažesniam greičiui.
Siekiant išspręsti šią užduotį, laivo priekinėje ir užpakalinėje dalyse buvo sumontuoti specialūs vidiniai vairavimo įtaisai, dviejų sparnuotų judiklių pavidalu. Tokia konstrukcija palengvino vairavimą mažesniu greičiu, dreifuojant ir kompensuojant potvynio stiprumą komunikacijos metu.
Plaukiojančios kosminių misijų valdymo centrui nustatytos užduotys reikalavo didelio savarankiškumo, atsižvelgiant į beveik nuolatinę laivo buvimo vietą jūroje, atokiau nuo degalų ir atsargų.
Kuro atsargos tiesiogiai paveikė nenutrūkstamų kelionių spektrą: tai buvo esminis veiksnys, atliekant konkrečias užduotis, kurias buvo galima atlikti tik tam tikrose vietose, dažnai šimtus km nuo artimiausio uosto.
Laivas „Gagarinas“ be papildymo galėjo įveikti 20 000 jūrmylių nuotolį. Palyginimui, lėktuvnešio „Admiral Kuznecov“ nuotolis siekia tik 13 546 km (8 417 jūrmylių).
„Gagarinas“ buvo esminė sovietų kosminių misijų „Luna 20“, „Venera 8“, „Sojuz“ ir „Salut-7“ dalis. 1975 m. laivas buvo SSRS ir Amerikos ir „Apollo-Sojuz“ bendros programos dalis. Laivas taip pat atliko viršutinės atmosferos ir kosmoso tyrimus.
Ryšių laivas priklausė Sovietų mokslų akademijai. Už jūrinę dalį buvo atsakinga Baltijos ir Juodosios jūros laivyba.
Nepaisant unikalių savybių, garsiojo laivo laukė liūdnas likimas. Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. gruodį, laivas, anksčiau registruotas Odesoje, perėjo į dabar nepriklausomos Ukrainos ir jos Gynybos ministerijos rankas.
Naujieji laivo savininkai neturėjo kosminių ambicijų ir neturėjo savo erdvėlaivių ar kosmodromo. Dėl to „Gagarinas“ stovėjo be darbo. 1996 metais Ukraina pardavė laivą Austrijos bendrovei „Zuid Merkur“ už 170 USD už toną.
1996 m. rugpjūčio 1 d. laivas buvo išsiųstas į Alangą, Indiją, kur buvo utilizuotas.
