Daugelis žinome, kokiu lėktuvu skraido JAV prezidentai – tai stipriai modifikuotas „Boeing 747“ milžinas. Tačiau kokiu prezidentiniu lėktuvu skraido Rusijos vadovas? Jame yra branduolinio valdymo pultas, sporto salė ir griežtos taisyklės.

Unikalus, pagamintas Rusijoje, kuo saugesnis ir, pageidautina, milžiniškas. Štai kaip praėjusio amžiaus viduryje buvo sumanytas „Lėktuvas nr. 1“ – Rusijos prezidento lėktuvas.

Nuo 1996 m. šią funkciją atlieka „Iljušin Il-96-300PU“ – vienintelis lėktuvas, kurį Vladimiras Putinas naudoja kelionėms po šalį ir užsienį.

Kodėl „Il-96-300PU“?

„Il-96-300PU“ yra didelis orlaivis: 55 metrų ilgio ir 60 metrų pločio sparnais. Jis gali pasiekti iki 900 km/h greitį ir turi keturis reaktyvinius variklius.

Tie patys varikliai montuojami „Tupolev Tu-204“ ir „Tupolev Tu-214“ serijos lėktuvuose – dviejuose populiariausiuose Rusijos komerciniuose lėktuvuose, kurie iš esmės panašūs į „Boeing 757“. Standartinės versijos lėktuvu gali skirsti 300 keleivių.

„Il-96“ buvo sukurtas dar Sovietų Sąjungos laikais – devintajame dešimtmetyje Voronežo aviacijos gamykloje. Pirmasis skrydis įvyko 1988 m. rugsėjo 28 d., o pirmasis komercinis skrydis buvo atliktas 1992 m. gruodžio mėn.

Iš viso gamykla pagamino 25 tokius orlaivius, tačiau dauguma jų prisijungė prie „Rossija Special Flight Squadron“ („Aeroflot“ dukterinė įmonė), aptarnaujančio prezidentą ir vyriausybę.

Yra paprastas paaiškinimas, kodėl prezidentas pamėgo šį lėktuvą: keleivinis lėktuvas „Il-96“ buvo laikomas perspektyviausiu rusišku dizainu. Tačiau oro linijų bendrovėms tai pasirodė per brangu: keturi jo varikliai reikalavo dvigubai daugiau degalų ir priežiūros išlaidų nei užsienio lėktuvai.

Tačiau prezidento lėktuvų parkui tai buvo būtent tai, ko reikėjo. Lėktuvas turi keturis variklius. Net jei sugenda du varikliai, jis vis tiek gali kilti aukštyn arba leistis žemyn dideliais aukščiais, taip pat gali manevruoti ir tęsti skrydį. Net ir turėdamas tik vieną veikiantį variklį, prezidento lėktuvas galėtų nuskristi iki 800 km atstumą ir saugiai nusileisti.

Iš viso prezidentinė „Il-96“ versija buvo atnaujinta penkis kartus nuo tada, kai jis pirmą kartą buvo pagamintas, paskutinį kartą – 2021 m.

Kas slypi viduje?

Iš pirmo žvilgsnio niekas negali atskirti prezidento lėktuvo nuo kitų „Rossija“ laivyno lėktuvų, išskyrus mažą Rusijos vėliavą ant uodegos. Tačiau viduje lėktuvas yra gana unikalus, atitinkantis aukščiausius komunikacijos ir saugumo standartus. Dėl to lėktuvas buvo pramintas „Skraidančiu Kremliumi“.

Naudodami specialias ryšio galimybes, lėktuvo komunikacijos inžinieriai gali perduoti užšifruotus pranešimus iš bet kurio aukščio į bet kurį pasaulio tašką, naudodami bet kokį ryšio kanalą.

Lėktuvo pavadinime esančios raidės „PU“ reiškia „punkt upravleniya“ (rusų kalba - „komandinis taškas“) ir, be kita ko, turi „branduolinį mygtuką“.

Jame taip pat yra radaras, elektroninis, elektrooptinis ir vizualus valdymas. Visa įranga dubliuojama, kad susidorotų su nenumatytais atvejais – kai kurie iš jų kelis kartus.

Už vidaus patalpų išdėstymą ir įrangos montavimą buvo atsakingi Austrijos aviacijos gamintojo „Diamond Aircraft Industrie“ borto įrangos ekspertai. Tuo pačiu metu tiksli informacija apie tai, kas sumontuota orlaivyje, yra valstybės paslaptis. Daug daugiau žinoma apie orlaivio „vidų“, kai kalbama apie keleivių patogumus.

Tęsinys kitame puslapyje:

Gyvenimo ir darbo sąlygos lėktuve neblogesnės nei Kremliuje: orlaivyje yra privatus prezidento kabinetas, kelios posėdžių salės, konferencijų salė, prezidento poilsio kambarys, svečių holas, nedidelė treniruoklių salė, valgomasis, baras, dušai ir atskiras medicinos skyrius su reanimacijos ir skubios pagalbos priemonėmis.

Yra įvairių įvertinimų, kiek visa tai kainuoja. 2013 m. Rusijos Federacijos prezidento direkcija užsakė du tokius lėktuvus - už 3,8 mlrd. rublių (apie 52 mln. USD) ir už 5,2 mlrd. rublių (apie 71 mln. USD).

Tuo pat metu britų bulvarinis laikraštis „The Daily Mail“ rašė, kad faktinės išlaidos sudarė 390 mln. svarų sterlingų (maždaug 500 mln. USD).

Kiek „Il-96-300PU“ sudaro prezidentinę flotilę?

Praktiškai pavadinimas „Lėktuvas nr. 1“ nenurodo vieno lėktuvo. Visada yra keletas panašių rezervinių orlaivių, kurie skraidina apsaugos darbuotojus, padėjėjus ir žurnalistus.

Atsarginiai orlaiviai seka „pagrindinį“ 15-20 minučių intervalu. Jei pagrindiniam orlaiviui atsiranda gedimas ir jis turi nusileisti, rezervinio orlaivio užduotis yra pasiimti keleivius ir toliau skraidinti juos į paskirties vietą.

Nuo 1977 metų galioja taisyklė, kad reikia išsiųsti ne vieną rezervinį lėktuvą, o du (rezervo rezervą). Ši taisyklė buvo įvesta po to, kai 1972 m. JAV prezidentas Richardas Nixonas atskrido į Maskvą, o Leonidas Brežnevas nusprendė paskraidinti jį lėktuvu „Il-62“ (lėktuvas, kurį tuo metu naudojo valstybės vadovas). Keleiviai užėmė savo vietas, tačiau vieno iš variklių nepavyko užvesti. Jie persėdo į rezervinį orlaivį, tačiau ir šis negalėjo pakilti.

Be to, visi „prezidento lėktuvai“ tarnauja ne ilgiau kaip 15 metų nuo pagaminimo. Pasibaigus šiam veiklos laikotarpiui, lėktuvai perduodami naudoti kitoms vyriausybinėms agentūroms, o prezidentas pasodinamas į naujesnį lėktuvą.

Griežtos taisyklės

Prezidento orlaivis turi atitikti keletą griežtų reikalavimų, iš kurių pagrindinis yra tas, kad viskas turi veikti. Tai taikoma ir patiems lėktuvams, ir personalui. Net jei viena sėdynė neatsilenkia, dažnai keičiamas lėktuvas. Arba uždaroma tam tikra eilė, kad niekas negalėtų ten atsisėsti.

Nors visos kitos oro linijos tam tikriems defektams (tiems, kurie nekelia grėsmės saugumui) priskiria atidėtą statusą, o minėtam orlaiviui leidžiama tęsti kelią, tai netaikoma prezidento orlaiviui.

Kita griežta taisyklė yra ta, kad orlaivis turėtų veikti visiškai savarankiškai, kaip povandeninis laivas. Tai reiškia, kad „Il-96-300PU“ techninę priežiūrą ir remontą atlieka tik įmonės techninis personalas, o kiti išoriniai asmenys negali jo liesti kituose oro uostuose.

Kai vyksta prezidento vizitas, iš viso skrenda 8 technikai. Ši technikų žmonių komanda net sugeba išardyti ir surinkti visą lėktuvą. Jie tam yra apmokyti.

Eismo valdymo personalas yra toks pat kaip ir komercinių civilinių skrydžių. Vienintelis skirtumas yra tas, kad pagrindinių orlaivių skrydžio lygiai ir oro koridoriai yra atlaisvinami ir laikomasi nustatytų intervalų, palyginti su kitais orlaiviais tiek priekyje, tiek gale. Tas pats atsitinka ir rezerviniams orlaiviams, tačiau šiek tiek ribotai. Nors ankstesniais metais pagrindinis orlaivis nuo kitų orlaivių galėjo būti atskirtas dvi valandas, šiomis dienomis šis atskyrimas buvo sumažintas kelis kartus.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()