Jei rytoj išnyktų visi žmonės, kas iš tikrųjų įvyktų ir kaip po mūsų pasikeistų planeta? Žmonės visuomet keisdavo savo gyvenamąją aplinką – pradedant ugnimi ir baigiant žemdirbyste. Tačiau Homo sapiens įtaka Žemei pasiekė tokį mastą, jog dabar ji apibrėžia patį geologinį laikmetį.

Pradedant oro tarša viršutiniuose atmosferos sluoksniuose ir baigiant plastiko dalelėmis vandenyno dugne – mūsų planetoje beveik neįmanoma rasti vietos, kurios vienaip ar kitaip nebūtų palietusi žmonija. Tačiau horizonte telkiasi tamsūs debesys, rašo sciencefocus.com.

Kalbant apie žmonijos išnykimą, klausimą, daugelio ekspertų nuomone, reikėtų pradėti ne žodeliu „ar“, o „kada“. Ir kai kurie mokslininkai mano, kad tai įvyks greičiau, negu vėliau. 2010 metais žymus australų virusologas Frenkas Fenneris teigė, kad dėl gyventojų pertekliaus, aplinkos niokojimo ir klimato kaitos žmonės gali išnykti jau kitą šimtmetį.

Žinoma, Žemė gali gyvuoti ir kuo puikiausiai gyvuos ir be mūsų. Gyvybė išliks, o mūsų palikti pėdsakai planetoje išnyks greičiau, negu manote. Mūsų miestai sugrius, tiltai įlūš, o laukai užaugs.

„Gamta galiausiai viską pradangins, – sako Alanas Weismanas, 2007 metais išleidęs knygą „Pasaulis be mūsų“ („The World Without Us“), kurioje analizuojama, kas nutiktų, jei planetoje išnyktų žmonės. – Jei gamta negalės suskaidyti kai kurių daiktų, ji galiausiai juos palaidos“.

Neprireiks daugybės metų, kad fosilijose iš žmonijos liktų tik plonas sluoksnis plastiko, radioaktyvūs izotopai ir vištų kaulų likučiai (žmonės per metus nužudo 60 mlrd. vištų). Būtent tokių liekanų aptinkama tose vietovėse, kurias žmonija buvo priversta apleisti.

Černobylio elektrinės apsaugos zonoje, kuri buvo smarkiai užteršta po 1986 metų branduolinės avarijos, šiuo metu veši augalai ir knibždėte knibžda gyvūnai.

2015 metais Gamtinės aplinkos mokslinių tyrimų tarybos finansuotas tyrimas nustatė, kad šioje zonoje klesti „gausios laukinių gyvūnų populiacijos“, o tai reiškia, kad vietinei florai ir faunai žmonės kėlė kur kas didesnę grėsmę nei 30 metų trukęs lėtinis radiacijos poveikis.

Greitis, kuriuo gamta susigrąžina natūralų kraštovaizdį, labai priklauso nuo klimato. Artimųjų Rytų dykumose vis dar galima išvysti prieš tūkstančius metų stūksojusių statinių griuvėsius, tačiau to negalime pasakyti apie miestus, kurie atogrąžų miškuose gyvavo vos prieš kelis šimtus metų.

1542 metais, kai europiečiai Brazilijoje pirmą kartą įžengė į atogrąžų miškus, jie pranešė prie didžiųjų upių regėję miestus, kelius ir laukus. Tačiau kai vietos gyventojus išnaikino tyrinėtojų atvežtos ligos, šiuos miestus greitai prarijo džiunglės. Las Vegaso griuvėsiai neabejotinai išliks kur kas ilgiau negu Mumbajaus.

Dabar tik miškų kirtimai ir nuotolinės jutimo technologijos gali atskleisti, kas čia buvo anksčiau.

Kaip keistųsi gyvūnijos pasaulis?

Kai išnyksime, labiausiai nukentės tos augalų ir gyvūnų rūšys, kurias su žmonėmis siejo glaudūs ryšiai.

Pasaulį maitinančius javus, priklausomus nuo pesticidų ir trąšų, greitai pakeistų jų laukiniai protėviai.

„Jie greitai pralaimėtų konkurencinę kovą, – sako A. Weismanas. – Morkos vėl sulaukėtų, o kukurūzų burbuolės grįžtų prie originalaus dydžio ir būtų ne ką didesnės už kviečio šluotelę“.

Staigiai dingus pesticidams, įvyktų vabzdžių populiacijos sprogimas.

Vabzdžiai yra mobilūs, greitai dauginasi ir geba gyventi beveik bet kokioje aplinkoje, todėl juos galima laikyti labai sėkminga rūšių klase, net kai žmonės bando aktyviai juos išnaikinti.

„Jie gali mutuoti ir prisitaikyti prie aplinkos greičiau nei bet kas kitas planetoje, išskyrus, galbūt, mikrobus, – aiškino A. Weismanas. – Viskas, kas atrodys skanu, bus sugraužta“.

Vabzdžių populiacijos sprogimas savo ruožtu paskatins vabzdžiais mintančių rūšių, pavyzdžiui, paukščių, graužikų, roplių, šikšnosparnių ir voragyvių, bumą. Tuomet suklestės rūšys, mintančios šiais gyvūnais – ir taip toliau visoje mitybos grandinėje.

Tačiau tai, kas auga, turi ir mažėti – kai bus suvartotas žmonių paliktas maistas, šios didžiulės populiacijos ilgainiui taps netvarios.

Žmonijos išnykimo palikti atgarsiai mitybos tinkle gali būti juntami net 100 metų į priekį, kol nusistovės nauja normali padėtis.

Kai kurios laukiniams protėviams artimesnės karvių ar avių veislės išgyvens šiek tiek ilgiau, tačiau kitos, virtusios lėtomis ir klusniomis rupšnojimo mašinomis, kris didžiuliais kiekiais.

„Manau, kad jas labai greitai išpjaus mėsėdžiai plėšrūnai, kurių sparčiai pradės daugėti“, – sakė A. Weismanas.

Tarp šių plėšrūnų pateks ir naminiai gyvūnai, bet greičiau katės, o ne šunys. „Manau, kad vilkams seksis puikiai ir jie nukonkuruos šunis“, – teigė A. Weismanas.

„Katės visame pasaulyje yra labai gaji nevietinė rūšis. Kur tik jos beatsidurtų, jos visur geba prisitaikyti“.

Sunkiau atsakyti į klausimą, ar pasaulyje vėl galėtų išsivystyti „protinga“ gyvybė. Viena iš teorijų teigia, kad protas išsivystė, nes mūsų ankstyviesiems protėviams padėjo išgyventi aplinkos sukrėtimus.

Kita teorija teigia, kad protas padeda individams išgyventi ir daugintis tik didelėse socialinėse grupėse.

Trečioji teorija sako, kad intelektas tėra sveikų genų ženklas. Tačiau visi trys šie scenarijai po žmonijos mirties gali pasikartoti.

„Iš primatų didžiausias smegenis pagal kūno svorį turi babuinai, todėl jie galėtų būti realiausi kandidatai“, – sakė A. Weismanas.

„Jie gyvena miškuose, bet taip pat yra išmokę gyventi miško pakraščiuose. Jie labai gerai renka maistą savanose, o užpuolus plėšrūnams, moka susiburti į grupes. Babuinai galėtų daryti tai, ką darėme mes, bet, kita vertus, neįžvelgiu jokios motyvacijos jiems taip elgtis. Gyvenimas ir dabar jiems yra labai geras“.

Paskutiniai žmonijos pėdsakai

Tačiau kai kurie žmonijos pėdsakai išliks net praėjus dešimtims milijonų metų po mūsų išnykimo. Mikrobai turės laiko evoliucionuoti, kad suvartotų mūsų paliktą plastiką.

Keliai ir griuvėsiai bus matomi dar daug tūkstančių metų (romėnų betoną galima atpažinti ir po 2 tūkst. metų), bet galiausiai juos palaidos arba suardys gamtos jėgos.

Guodžia tai, kad vienas iš paskutinių įrodymų, jog egzistavome, bus mūsų menas. Keramika, bronzinės statulos ir tokie paminklai kaip Rašmoro kalnas bus vieni patvariausių mūsų palikimo įkūnijimų.

Už 100 šviesmečių, turint pakankamai didelę anteną, dar galima pagauti garsių Niujorko operos dainininkų įrašą – 1910 metais jis tapo pirmąja vieša radijo transliacija.

Šios bangos atpažįstamu pavidalu išliks dar keletą milijonų metų, sklisdamos vis toliau ir toliau nuo Žemės, kol galiausiai taps tokios silpnos, kad jų bus nebeįmanoma atskirti nuo foninio kosmoso triukšmo.

Tačiau net ir radijo bangas pergyvens mūsų erdvėlaiviai.

1977 metais paleisti zondai „Voyager“ iš Saulės sistemos skrieja beveik 60 000 km/val. greičiu.

Jeigu jie su niekuo nesusidurs (o tai yra mažai tikėtina, nes kosmosas yra labai tuščias), jie išvengs lemtingo Žemės susidūrimo su besiplečiančia Saule, kuris įvyks po 7,5 mlrd. metų.

Tai bus paskutinis žmonijos palikimas, visiems laikams spirale skriejantis į juodą Visatos tamsą.

Komentarai ()