Prancūziją ir NATO siejo žavūs ir dažnai įtempti santykiai. Nors Prancūzija 1949 m. buvo NATO narė steigėja, santykiai ne visada buvo geri. Tiesą sakant, vienas įdomiausių skandalų, sukrėtusių NATO, įvyko 1966 m.

Prancūzija sukrėtė pasaulį išstodama iš NATO.

Nors Šaltojo karo istorikai įrodinėja, kad sprendimas nebuvo netikėtas. Bet kodėl?

Kodėl Prancūzija paliko NATO, padėjusi ją kurti ir buvusi jos nare penkiolika metų?

Prieš pereinant prie Prancūzijos išstojimo iš NATO priežasčių, svarbu paaiškinti, ką šiame kontekste turime omenyje sakydami „išstojimą“.

Prancūzija pasitraukė iš vieningos NATO karinės vadovybės struktūros, bet ne iš organizacijos. Tai reiškia, kad Prancūzija sutiko padėti NATO narei, jei ji būtų užpulta, bet savo sąlygomis. Prancūzija pareiškė, kad ji nebus NATO karinių operacijų dalis.

Prancūzijos sprendimas palikti NATO vadovavimo struktūrą turėjo ilgalaikį poveikį Prancūzijos ir Europos politikai, o Prancūzija į vėl NATO „įstojo“ tik 2009 m.

Kad suprastume Prancūzijos vadovybės sprendimą, pažvelkime į įvykius prieš prezidento Charleso de Gaulle'io sprendimą ištraukti NATO.

Kylanti įtampa tarp Prancūzijos ir NATO

Techniškai NATO karinėms operacijoms galėtų vadovauti bet kuri valstybė narė. Tačiau iš tikrųjų pagrindinį vaidmenį vaidino JAV.

De facto NATO vadovu buvo paskirtas JAV vyriausiais sąjungininkų Europoje vadas (SACEUR). Ant popieriaus, antrasis vadas gali būti iš bet kurios NATO narės, tačiau jis visada buvo britas.

Prancūzija buvo susirūpinusi dėl šios vadovybės struktūros.

1958 m. rugsėjo 17 d. Charlesas de Gaulle'is išsiuntė laišką JAV prezidentui Dwightui Eisenhoweriui ir Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui Haroldui McMillanui siūlydamas sukurti trišalį NATO direktoratą, kuriame Didžioji Britanija, Prancūzija ir JAV turėtų vienodą žodį NATO priimt strateginius sprendimus. Prancūzija turėjo galimybę pasitraukti iš NATO, jei kitos dvi šalys atsisakys lygios vadovavimo dalies.

De Gaulle'as norėjo išlaikyti absoliučią savo kariuomenės kontrolę. Prancūzų generolai ir de Golis manė, kad prancūzų kariai nepriims kitos šalies karininkų vadovavimo, todėl kils pavojus tautos gynybai.

Prancūzija taip pat manė, kad svarbu turėti savo branduolinį arsenalą ir užmegzti gerus santykius su senais varžovais Vokietija ir Italija.

Prancūzijos branduolinės ambicijos ir proeuropietiška užsienio politika

Septintojo dešimtmečio pradžioje Prancūzija buvo nauja branduolinė valstybė. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos prancūzų mokslininkai plėtojo civilinę branduolinę energiją.

Kitaip nei Didžioji Britanija, Prancūzija negavo JAV pagalbos pradėti savo branduolinę programą. Tik keli prancūzų mokslininkai dalyvavo Manheteno projekte.

Izraeliečiai kurį laiką dirbo kartu su Prancūzija prie Prancūzijos branduolinės programos, tačiau po Sueco krizės 1958 m. Prancūzija manė, kad programa turi būti skirta tik sau. Todėl Izraelio mokslininkai buvo paprašyti išvykti.

Prancūzija tikėjo, kad turi teisę gintis branduolinės atakos atveju, net jei JK ir JAV nepadėtų. Prancūzijos branduolinio atgrasymo strategija skyrėsi nuo JK ir JAV. Prancūzai nesutiko su „ne pirmos atakos“ politika.

Prancūzija buvo įsitikinusi, kad geriausias būdas sustabdyti Sovietų Sąjungą invazijos į Vakarų Europą atveju yra dislokuoti branduolinius ginklus. Šis sprendimas vykdyti nepriklausomą branduolinę politiką netiko JAV ir Britanijai.

Norėdama įpilti žibalo į ugnį, Prancūzija sustiprino santykius su Vakarų Vokietija, kaip priešpriešą JAV ir SSRS hegemonijai. Kaip matote, NATO narės savo gretose buvo įtrauktos į „mini Šaltąjį karą“.

Kylant įtampai, JAV ir Didžioji Britanija atsisakė priimti de Gaulle'io pasiūlymą dėl sąžiningo valdžios pasidalijimo NATO. Prancūzijos kariuomenė tikėjosi tokio žingsnio ir 1959 m. kovo 11 d. Prancūzijos karinis laivynas Viduržemio jūroje pasitraukė iš NATO vadovybės.

Tai buvo būsimų įvykių pirmasis ženklas.

Prancūzai manė, kad britai ir amerikiečiai turėjo slaptą susitarimą, kad pirmiausia padės vieni kitiems, net jei tai reikštų skriausti kitus sąjungininkus. Politiniu žargonu toks susitarimas vadinamas „ypatingais santykiais“.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()