NATO jubiliejaus išvakarėse amerikiečių portalas „Democracy Now!“ kalbino žymų politologą, lingvistą, Naujosios Pasaulio Tvarkos, o taip pat ir ją užtikrinančios NATO kritiką Noamą Chomsky. Mūsų vienas skaitytojas parengė sutrumpintą šio interviu tekstą ir atsiuntė mums. Nors išsakyta nuomonė kai kur labai radikaliai skiriasi nuo "įprastinės viešos pozicijos", tačiau kritiškam pamąstymui gali būti įdomu .

AMY GOODMAN: Pradėkime nuo NATO šešiasdešimtmečiui skirto susitikimo. Po daugiau nei keturių dešimtmečių prie aljanso iš naujo prisijungė Prancūzija. Ką apie tai manote?

NOAM CHOMSKY: Kyla klausimas, ar išvis verta švęsti NATO jubiliejų. Iš tiesų, kodėl jis egzistuoja? Praėjo jau beveik dvidešimt metų po Berlyno sienos griuvimo. NATO, tikėsime tuo ar ne, buvo sukurta tam, kad apgintų Vakarų Europą nuo Rusijos puolimo. Kai griuvo Berlyno siena ir prasidėjo Sovietų Sąjungos žlugimas, šio tikslo nebeliko. Taigi, kodėl tebeegzistuoja NATO?

Atsakymas toks: Michailas Gorbačiovas tuo metu padarė Jungtinėms Valstijoms didžiulę paslaugą. (NATO iš esmės yra valdomos Jungtinių Valstijų). Jis pasiūlė leisti suvienytai Vokietijai prisijungti prie NATO, Sovietų Sąjungai priešiško karinio aljanso. Tai – didžiulė paslauga. Jei pažvelgsime į dvidešimtojo amžiaus istoriją, pamatysite, kad Vokietija per tą amžių kelis kartus buvo praktiškai sunaikinusi Rusiją. O dabar jis siūlė suvienytai ir apginkluotai Vokietijai įsijungti į priešišką karinį aljansą, kurį rėmė didžiausia istorijoje karinė jėga.

Tuometinis JAV prezidentas George‘as Bushas pirmasis ir valstybės sekretorius Jamesas Bakeris nutarė, kad NATO nė per metrą nepajudės į Rytus, suteikdami Rusijai galimybę laisvai kvėpuoti. Gorbačiovas siūlė nuo Arkties iki Viduržemio jūros įkurti branduolinio nusiginklavimo zoną. Tai buvo atmesta.

Po to JAV prezidentu buvo išrinktas Billas Clintonas. Vienas iš jo pirmųjų veiksmų buvo minėtojo pažado sulaužymas ir NATO plėtra į Rytus. Tai Rusija įvertino kaip grėsmę. Pretekstu tapo Strobe‘o Talbotto, Valstybės sekretoriaus pavaduotojas Rytų Europos reikalams, pareiškė, kad NATO plėtra į rytus būtina buvusiųjų šalių satelitų stojimui į Europos Sąjungą. Bet taip negali būti. Europos Sąjungoje yra šalių, kuriosa nėra NATO narės: Austrija, Suomija, Švedija. Taigi, stoti į NATO nebūtina. Bet tokie pareiškimai pasirodė grėsmingi Rusijai, ir Rusija reagavo. Taip kilo didelė įtampa.

Dabar prezidento Obamos nacionalinio saugumo patarėjas Jamesas Jonesas išreiškia stiprų požiūrį, kad NATO turi toliau plėstis į rytus ir pietus, o tai reiškia, kad ji turi kontroliuoti energetikos regionus. NATO vadovas Hoopas Schefferis, mano, kad NATO turi prisiimti atsakomybę už tai, kad Vakarai savo rankose išlaikytų energetinius išteklius – naftotiekį, jūros kelius ir t.t. Dabar mes žengiame į Afganistaną, kuris užima labai svarbią geostrateginę poziciją, nes yra artimas energiją gaminantiems regionams Persijos įlankoje ir Centrinėje Azijoje.

Tai, dėl ko gyvuoja NATO, galėjome pamatyti prieš dešimt metų, kai NATO penkiasdešimtmečio proga įvyko žiauri afera – NATO bombardavo Serbiją. Visi sutiko, kad buvo nusikaltimas, tačiau tvirtinta, kad Tai buvo daroma dėl humanitarinių tikslų. Tame NATO susitikime buvo daug kalbama, kad negalima toleruoti tokių žiaurumų Europos žemyne, šalia NATO esančiose šalyse. Tai buvo įdomus komentaras, kadangi tuo metu NATO rėmė savo valstybių narių jų viduje vykdomus žiaurumus. Pavyzdžiui, Turkija su JAV pagalba vykdė smurtą prieš savo gyventojus kurdus – tai buvo kur kas baisiau nei tai, kas vyko Kosove. Tokie patys įvykiai, nemažiau žiaurūs nei Kosove, vyko ir Rytų Timore, ir NATO ašis – JAV ir Didžioji Britanija – teikė smurtautojams pagalbą.

Tuo metu Dennisas Blairas, dabar užimantis aukštas pareigas prezidento Obamos administracijos nacionalinio saugumo skyriuje, buvo nusiųstas į Indoneziją, kad pamėgintų nutraukti smurtą šalyje. Tačiau susitikęs su šalį valdžiusiu generolu Wiranto jis iš esmės pasakė „Tęskite“. Ir jie toliau vykdė savo nusikaltimus, kurie galėjo būti nutraukti bet kurią minutę. Tai buvo pademonstruota 1999-ųjų rugsėjį, kai Billas Clintonas, patyręs stiprų vidaus ir užsienio spaudimą, liepė viską nutraukti. Jam neprisireikė bombarduoti Džakartos ar taikyti embargo. Jis tiesiog pareiškė Indonezijos generolams, kad žaidimas baigtas, ir jie tučtuojau nutraukė savo operacijas. Ši istorija buvo laikoma humanitarinės intervencijos, atnešusios taiką, pavyzdžiu. Iš tiesų buvo nevisai taip. Iki humanitarinės intervencijos Jungtinės Valstijos rėmė žiaurumus, o Britanija, tuo metu pasižymėjusi „labai etiška“, užsienio politika, rėmė generolus netgi tada, kai į šalį įžengė Australijos vadovaujamos JT taikos palaikymo pajėgos. Tokia buvo NATO prieš dešimt metų.

Nereikia nė minėti Serbijos, mes žinome, kas ten nutiko. Žinoma, žiauriai elgėsi ir partizanai, ir serbai. Bet, kaip ir buvo tikėtasi, NATO bombardavimas padidino žiaurumus. Tai buvo vadinama humanitarine intervencija, ir tai vyko prieš dešimt metų.

Galime pradėti spėlioti, kam tarnauja NATO. Ar ji skirta tam, kad Europa apsigintų nuo atakų? Dabar esama tokių pretenzijų. Kai prezidentas Bushas pradėjo diegti priešraketinės gynybos sistemas Rytų Europoje, jos buvo skirtos Europos gynimui nuo Irano branduolinių raketų. Tai, kad Iranas jų neturi, nieko nereiškia. Taigi, kaip ir Clintonui plečiant NATO į Rytus, vėlgi grėsmė keliama Rusijai.

A.G. Ir dabar prie aljanso jungiasi Prancūzija.

N.C. Prancūzijos prisijungimas yra įdomus dalykas. Nuo generolo de Gaulle laikų Prancūzija siekė paversti Europą „trečiąja jėga“, nepriklausomą nuo dviejų supergalybių ir galinčią vykdyti nepriklausomą kursą. Jungtinės Valstijos buvo labai išsigandusios, kad Europa po jos atstatymo gali pradėti tvarkytis pati. Tai galėjo būti žingsnis link taikios, nuo supergalybių nepriklausomos Europos. NATO siekė užkirsti tokiam žingsniui kelią, užtikrinti, kad Europa liktų po JAV kontrolės skėčiu.

Dabar Prancūzija išsižadėjo šios pozicijos ir prisijungė prie tarptautinės puolamosios jėgos, komanduojamos JAV.

Po Berlyno sienos žlugimo Busho I-ojo administracija tučtuojau paskelbė nacionalinio saugumo strategiją, karinį biudžetą ir kitus dokumentus, kuriuos gana įdomu skaityti. Juose sakoma, kad viskas vyks kaip anksčiau, keisis pretekstai. Dabar mes turėsime didelį karinį biudžetą, kad galėtume apsisaugoti ne nuo Rusijos, kuri griūva, bet nuo technologiškai pažangių trečiojo pasaulio jėgų. Turime išlaikyti didžiulį karinį biudžetą ir intervencines pajėgas, kad galėtume pulti pagrindinį taikinį – Artimuosius Rytus. Mūsų problemos nebegali būti sprendžiamos prie Kremliaus vartų, bet turime išlaikyti gynybos bazes. Tai – eufemizmas, skirtas aukštosioms technologijoms. Štai dėl ko atsirado kompiuteriai, internetas ir visa kita – jie mums gali padėti apsiginti nuo trečiojo pasaulio. Kitaip tariant, viskas lieka taip pat, keičiasi tik pretekstas.

A.G. Afganistanas yra pagrindinė NATO tema. Kyla debatai dėl veiksmų šioje šalyje plėtimo. Ką jūs apie tai manote?

N.C. Viename iš JAV isteblišmento sluoksniuose populiarių žurnalų, „Foreign affairs“, prieš maždaug šešis mėnesius pasirodė straipsnis, kuriame teigiama, jog Jungtinės Valstijos turi atsisakyti idėjos, kad karinė pergalė išsprendžia visas problemas. Šiame straipsnyje kalbama apie tai, kad regionines problemas turi spręsti pačios regionų šalys. Afganai turėtų taip pat veikti savarankiškai. Regiono šalys – Iranas, Indija, Rusija, Kinija – nėra patenkintos NATO karinėmis bazėmis Afganistane.

Vyksta ir kiti dalykai. Afganistane kyla taikos judėjimas. Kokie jo mastai, mes nežinome, bet „Washington Post“ žurnalistė Pamela Constable rašė, kad naujos į Afganistaną nusiųstos pajėgos susidurs su dviem priešais – Talibanu ir viešąja nuomone, tai yra taikos judėjimu, kuris sako: „Sudėkite ginklus. Mes nebenorime kariauti“.

Iš Vakarų darytų apklausų žinome, kad 75 procentai afganų norėtų derybų tarp afganų, taip pat ir talibų. Afganistano talibai taip pat yra afganai. O prezidentas Karzai‘jus – jau nebe mūsų prezidentas, jo nebeįmanoma kontroliuoti.

A.G.: Kaip jis tampa nebekontroliuojamas?

N.C.: Kai buvo išrinktas prezidentas Obama, prezidentas Karzai‘jus pasiuntė jam laišką, kuriame prašė nustoti žudyti afganus. Į šį laišką, kiek žinau, atsakyta nebuvo. Jis taip pat kreipėsi į JT delegaciją ir paprašė karių išvedimo grafiko. Na, jo populiarumas smarkiai smuko. Anksčiau jį labai mėgo dėl mokėjimo rengtis ir gražaus elgesio. Dabar jis labai žemai puolė, staiga tapo korumpuotas ir t.t.

A.G.: Vakarų pasaulyje, Vakarų žiniasklaidoje?

N. C.: Vakarų pasaulyje, pirmiausiai – Jungtinėse Valstijose.

Karzai‘jus nuėjo dar toliau. Jis pasakė, kad pakvies deryboms talibų vadą Mullah Omarą. Ir jis pridėjo: „Jungtinėms Valstijoms tai nepatiks, bet jos gali rinktis: pritarti tam arba mane atleisti.“ Tai jos dabar ir daro. Dabar esama planų pakeisti prezidentą Karzai‘jų – palikti jam, kaip rinkimus laimėjusiam prezidentui, simbolinę poziciją, ir primesti savą surogatinį valdytoją.

A.G.: Kaip manote, kodėl Obama tęsia šį karą. Ar vadintumėte jį „Obamos karu?“

N.C.: Jungtinės Valstijos turi daug karinės galios (ne ekonominės, ne finansinių rezervų). Tai – galinga šalis, bet jau ne absoliučiai galingiausia. Jai prilygsta Europa, jai ekonomikoje prilygsta kylanti Rytų Azija. Bet karinėje srityje ji galingiausia. Jungtinės Valstijos karui išleidžia maždaug tiek, kiek visas likęs pasaulis sudėjus kartu. O kai turi pranašumų, jais pasinaudoji. Yra senas priežodis: jei rankose turi plaktuką, visur aplinkui matai vinis. Tai ir yra Jungtinių Valstijų variklis. Taip pat nepamirškime seno imperinio mentaliteto, o ypač to, kad mes turime dominuoti energetikos resursų gavyboje. Tai – svarbiausias faktorius jau nuo antrojo pasaulio karo laikų.

A. G.: Energetinių resursų yra Afganistane?

N. C.: Ne, jų Afganistane nėra. Jų daugiausiai yra Persijos įlankoje, bet daug ir Centrinėje Azijoje. Bet Afganistanas yra šios sistemos centre. Kalbu apie dujotiekį. Jungtinės Valstijos seniai turi planų statyti dujotiekį nuo Turkmėnistano iki Indijos, į kurį įeitų Turkmėnistanas, Afganistanas, Pakistanas ir Indija. Jungtinėms Valstijoms tai labai svarbu dėl to, kad dujotiekis eis per Kandaharo provinciją, konflikto zoną. Jei jis būtų pastatytas, būtų sumažinta Centrinės Azijos šalių priklausomybė nuo Rusijos. Antra, svarbesnė priežastis – ji aplenktų Iraną. Indijai reikia energetinių šaltinių, jų yra Irane. Vyksta diskusijos dėl Irano – Indijos dujotiekio. Bet jei gamtinės dujos būtų gaunamos iš Centrinės Azijos aplenkiant Iraną, tai būtų didelis privalumas JAV valdžiai. Obama labai ryškiai siekia regioninių šalių opozicijos Iranui.

A. G.: Ar manote, kad Obama tučtuojau turi išvesti karius iš Afganistano?

N. C.: Manau, kad šį sprendimą turi priimti patys afganai.

A. G.: Kaip?

N. C.: Jie žino, kaip. Pavyzdžiui, taikos judėjimas siūlo tradicinį afganų sprendimo priėmimo modelį – loya jirga, seniūnų sueigą. Aš manau, kad jiems pavyktų pasiekti konsensuso dėl Afganistano ateities. Ir mes neturime teisės ten likti.

Parengė Kasparas Pocius

Komentarai (23)