Vienoje parodoje, stiklo narve, teko aptikti laistytuvą. Ir ne šiaip sau laistytuvą, o filmuojantį laistytuvą. Jis buvo naudojamas nešvariems darbeliams.

Laistytuvas atrodė paprastai, tačiau jo vidus nebuvo toks tuščias, kaip tų, pas seneles šiltnamuose besimėtančiųjų. Jame buvo dvi dalys: viršuje esančioji buvo skirta vandeniui supilti ir išlieti, o apatinėje dalyje, po viršutiniu dugnu, sumontuota kamera, kurios akis pro mažą skylutę fiksavo visus įtartinus susitikimus parkuose, prie gėlynų.

Laistytuvu surinkta vaizdo medžiaga iš mažesnių „blogiukų“ rankų pakliūdavo į tikrų niekšų rankas. Kai vaizdo medžiagos jau pakakdavo, dalis parkų lankytojų būdavo atitempiami į tamsius, dažniausiai garso izoliaciją turinčius rūsius. Jie buvo visaip kankinami.

Dabar rūsiuose įrengti muziejai. Kameros laistytuvuose neslepiamos. Jos atvirai filmuoja gatves, parkus, kartais net kiemus, ar žmonių nelankomus, pavojingus užkaborius. Taip saugiau, ir tuo reikėtų tikėti.

Kiekvienas duomenų valdytojo, saugotojo žingsnis, skelbiama, aprašytas. Tad mūsų privatumas parke, prie gėlyno, gatvėje, ar parduotuvėje yra saugomas, ir surinktais duomenimis tikrai nebus pasinaudota. Aišku, tai teigdama tikrai nesigilinu į privatumo ir viešumo sąvokas, privatumo viešojoje erdvėje supratimą.

Taigi mus saugo, tačiau ar saugomės patys? Kaip liudija didesnės dalies žiniasklaidos kriminalų skiltys, ne itin. Paskutinėmis savaitėmis ten pradėti linksniuoti visi bendravimo, informacijos dalijimosi su kitais žmonėmis puslapiai, kuriuose žmonės elgiasi priešingai, nei elgtųsi realiame gyvenime.

Kai nuo kaimynų slėpdamiesi bandome išmesti nerūšiuotas šiukšles, kai mums gėda dėl prisvilusių blynų kvapo virtuvėje, taip internete – galima viskas? Lyg mažas ir piktas velniūkštis ant peties sėdėtų ir ilgais pirštas negrabiai maklinėtų po klaviatūros mygtukus, parašydamas ant virtualios sienos daugiau nei reikia, pikčiau nei dera. Lyg jis čiuptų USB jungtį ir į viešą albumą internete sukeltų visas vakar ar užvakar darytas gražias ir negražias ar net kompromituojančias nuotraukas. Lyg pavaduodamas mus jis pradėtų bendrauti su nepažįstamais žmonėmis ir pasakoti jiems asmeniškiausius dalykus? O kas, jei tas velniūkštis tupi ant vaikiuko peties?

Informacijos dalybos internete gali baigtis smagia diskusija, bendrumo pajautimu, tačiau niekas nenori būti pajuoktas, apvogtas, dar blogiau – išnaudojamas, o gal net... Pavyzdžių? Žiūrite žinių laidas gi...

Čia į galvą atkeliauja mintis apie prieš kelias dienas Lietuvos vartotojų instituto išplatintus filmukus, sukurtus 13-18 m. amžiaus moksleiviams. Jie kurti pagal mokinių parašytus scenarijus, kuriuose nagrinėjamos privatumo problemos, pavojai internete: tapatybės vagystė, elektroninis persekiojimas ir patyčios internetinėje erdvėje, atvaizdo pasisavinimas, kontaktinių duomenų neteisėtas panaudojimas, virusai, neribotas privataus gyvenimo detalių viešinimas socialiniuose tinkluose, nesidomėjimas tinklalapių privatumo politika.

Dalytis per daug

Papildymas

Justas

Darbo pokalbis

Žvaigždė

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: bernardinai.lt

Komentarai (8)