Irano konfrontacija su Izraeliu, JAV ir kitomis Vakarų valstybėmis tik stiprėja. Abi pusės viena kitą kaltina teroro išpuoliais – ir netgi tais atvejais, kai oficialiai kalbama apie nelaimingus atsitikimus, už šių kalbų dažnai slepiasi įtarimai dėl prikištų priešų nagų.

Apie galimą Izraelio karinį smūgį Irano branduoliniams objektams, o gal ir JAV karą su Iranu kalbama jau ne vienerius metus. Tačiau būtent pastarosiomis savaitėmis ir mėnesiais netrūko įspūdingų incidentų, kurie dar labiau pakurstė tarp JAV ir Irano tvyrančią įtampą.

Keistas sąmokslas

Iš pradžių spalio viduryje Federalinių tyrimų biuras (FTB) paskelbė atskleidęs sąmokslą nužudyti Saudo Arabijos ambasadorių JAV Adelį al Jubeirą.

Kaltinimai buvo pateikti keliems išeiviams iš Irano, tariamai susijusiems su elitinėmis iraniečių Kudso (Jeruzalės) pajėgomis bei Meksikos narkotikų karteliu. Vienas iš jų sulaikytas ir vėliau bus teisiamas Niujorko teisme dėl įtarimų teroristine veikla.

Daugelis ekspertų sutarė, kad šioje byloje iki šiol išlieka daugiau klausimų, o ne atsakymų. Abejonių kelia tai, ar vykdyti tokiai svarbiai operacijai Irano specialiosios pajėgos būtų pasirinkusios visišką diletantą, buvusį naudotų automobilių pardavėją Manssorą Arbabsiarą. Bent jau kol kas viešumos nepasiekė jokie įtikinamesni Kudso pajėgų įsitraukimo įrodymai.

Nepaisant to, JAV žiniasklaidoje paslaptinga pasikėsinimo byla iš naujo sužadino kalbas apie neva paslapčiomis rengiamą karinę operaciją Irane, kuri šiuo metu, JAV rengiantis galutinai pasitraukti iš Irako, atrodo įmanoma, nors ir vis dar menkai tikėtina.

Įtartinas sprogimas

Lapkričio viduryje daug šurmulio sukėlė incidentas netoli Irano sostinės Teherano esančioje karinėje bazėje. Įvykus galingam sprogimui, žuvo mažiausiai 17 žmonių, tarp jų – ir Irano ilgojo nuotolio raketų programos vadovas, brigados generolas Hassanas Mokaddamas.

Kaip ir reikėjo tikėtis, žiniasklaidoje netrukus pradėjo sklandyti versija, kad dėl sprogimo Irano karinėje bazėje atsakinga Izraelio žvalgybos tarnyba „Mossad“, siekianti bet kokia kaina sustabdyti Irano branduolinių ginklų programą.

Irano pareigūnai paskubėjo paneigti pranešimus apie užsienio jėgų įsikišimą ir patvirtino nelaimingo atsitikimo versiją.

Kaip šios savaitės pirmadienį paskelbė JAV dienraštis „The New York Times“, naujausios palydovinės nuotraukos parodė tikrąjį sprogimo mastą – jo metu buvo sugriauta didžioji karinės bazės dalis. Amerikiečių žvalgyba spėlioja, kad toks incidentas ilgam sutrikdė Irano darbus prie ilgojo nuotolio raketų, kurios ateityje galėtų gabenti ir branduolines galvutes.

Izraelio ir JAV pareigūnams tai reiškia tik viena – netikėtai nusišypsojusią sėkmę. „Bet kas, kas mums laimi laiko ir atideda dieną, kai iraniečiai bus pajėgūs pritvirtinti branduolinį ginklą prie tiksliai nutaikomos raketos, yra nedidelė pergalė. Šiuo metu esame pasirengę priimti viską, ką tik galime pasiekti, kad ir kaip tai nutiktų“, – JAV dienraščiui sakė neįvardytas pareigūnas.

Kai krinta ambasados ir lėktuvai

Naujausi incidentai, didinantys Irano ir Vakarų priešpriešą, – praėjusios savaitės išpuoliai prieš Didžiosios Britanijos ambasadą Teherane, po kurių britai iš savo šalies išvarė Irano ambasadorių, bei pranešimai apie neva Irano oro erdvėje numuštą nepilotuojamą moderniausią JAV žvalgybos lėktuvą „Lockhead Martin RQ-170“.

Jeigu pirmuoju atveju Iranas vėl priminė visam pasauliui ne pačius gražiausius savo istorijos puslapius – skandalingą 1979 metų JAV ambasados Teherane įkaitų dramą, ir tokiu būdu sau greičiausiai tik pakenkė, antrasis įvykis priminė, kad šios šalies teisės taip pat gali būti pažeidinėjamos, vykdant neteisėtus skrydžius ir kitokią žvalgybinę veiklą.

Apskritai, kad ir kaip vertintumėme Irano branduolinę programą ar netgi šios šalies teisę pasigaminti branduolinį ginklą (jeigu to iš tiesų siekiama), dera pripažinti ir tai, kad Izraelio ir JAV pastangos sutrukdyti iraniečiams gana dažnai peržengia leistinas ribas arba bent jau taip galima įtarti iš pasirodančių žiniasklaidos pranešimų.

Iranas kaip teroristinių išpuolių taikinys

2010 metais Irano valstybiniai pramonės (taip pat ir branduoliniai) objektai tapo sudėtingo kompiuterinio viruso „Stuxnet“ taikiniu. Buvo spėliojama, kad šalies branduolinė programa dėl to galėjo prarasti net keleto metų įdirbį.

Galiausiai Rusijos kibernetinio saugumo bendrovė „Kaspersky“ konstatavo, kad vienintelis viruso tikslas buvo sutrikdyti pramonės įmonių veiklą, o ne gauti pelno, o tai esą leidžia spėti, kad jį sukūrė didelių pajėgumų turinti valstybė – daugelio sutarimu, Izraelis arba JAV.

Tačiau bene mažiausiai kalbama – ir, ko gero, visai be reikalo – apie nežinomų asmenų vykdomą Irano branduolinės fizikos ekspertų medžioklę. Nuo 2007 metų buvo nužudyti jau mažiausiai keturi mokslininkai, dirbantys prie Irano branduolinės programos, o penktam vos pavyko išgyventi automobilyje padėtos bombos sprogimą.

Lyginant su faktu, kad mokslininkai yra žudomi, pasitelkus ne tik šaunamuosius ginklus ir nuodus, bet ir sprogstamuosius įtaisus, įtarimai dėl surengto sprogimo karinėje bazėje galiausiai nublanksta, nes bent jau dalis branduolinių fizikų, ko gero, turėtų būti laikomi civiliais, o civilių žudymas įbauginimo tikslais dažniausiai yra laikomas terorizmu.

Tiesa, tiesiogiai susieti Izraelio ar JAV tarnybų su mokslininkų žudynėmis iki šiol nepavyko – iki jų veda tik akivaizdūs motyvai, bet ne apčiuopiami įrodymai.

„Blogio ašis“ ir tikrosios nuodėmės

Žinoma, kaltinimų terorizmo rėmimu dažniau susilaukia Iranas. Jau 2002 metų sausį JAV prezidentas George‘as W. Bushas paminėjo šią šalį greta Irako ir Šiaurės Korėjos kaip vieną iš „blogio ašies“ valstybių, nors Irano santykiai su Iraku niekada nebuvo geri, o ypač pablogėjo po 1980–1988 metų karo.

2005 metais, kai pasaulinė žiniasklaida pranešė apie tariamus Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado pažadus „nušluoti Izraelį nuo žemės paviršiaus“, daugelis tai priėmė kaip dar vieną ženklą, kad Iranas rengiasi lemiamai kovai, o gal ir antram Holokaustui.

Vėliau pasirodę pranešimai, kad tikslesnė citata būtų „Jeruzalę okupavęs režimas turi pranykti iš istorijos puslapių“, skambėjo nebe taip sensacingai, todėl nieko keisto, kad buvo greitai pamiršti. Galima suprasti ir tai, kodėl Irano prezidentas Vakaruose iki šiol išlaikė prastai išauklėto barbaro įvaizdį, kurio tikrai nepataisė jo 2006 metais paremtas „tarptautinis Holokausto karikatūrų konkursas“ bei nuolatiniai aštrūs pasisakymai prieš Izraelį ir jo politiką okupuotose Palestinos teritorijose.

Į ilgą Irano „nuodėmių“ sąrašą įeina ir artimi ryšiai su Libano šiitų politine partija „Hizbullah“, kurią Izraelis, JAV ir kai kurios Europos valstybės laiko teroristine organizacija, bei kiek sunkiau apčiuopiami ryšiai su Gazos ruožą šiuo metu kontroliuojančia sukarinta organizacija „Hamas“, taip pat nevengiančia naudoti teroristinių metodų.

Ilgiausias dieglys, neduodantis ramybės nei Izraeliui, nei JAV bei kitoms didžiosioms Vakarų valstybėms, kaip jau minėta, yra Irano branduolinė programa, dėl kurios ne vienerius metus netyla aršūs ginčai Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryboje bei Generalinėje Asamblėjoje, o Iranui pritaikomos vis naujos sankcijos, smukdant jau ir taip nevykusios ekonomikos politikos pažeistą šalies ūkį.

Tarptautinės politikos blogiukai

Kita vertus, Irano valdantysis režimas nuo pat 1979 metų islamistinės revoliucijos nevengia pasirodyti tarptautinės politikos „blogiuku“ ir dažnai sąmoningai eina į konfrontaciją su Vakarais, bandydamas tokiu būdu užsidirbti JAV nepatenkintų jėgų paramą, o kartu pamaloninti ir sutelkti savo šalies piliečius, linkusius kaltinti Didžiąją Britaniją ir JAV dėl daugelio istorinių skriaudų – kartais išties pagrįstai.

Todėl neaiškios paskirties branduolinė programa Iranui gal net parankesnė, kol ji vis dar nebaigta, įgyvendinimo stadijoje, o ne sukūrusi galutinį produktą, kad ir kas tai bebūtų. Tai yra instrumentas, kuriuo patogu erzinti Vakarus ir kaimyninių arabų šalių vadovus, tuo pačiu metu pamažu plečiant įtaką amerikiečių invazijos susilpnintame Irake ir susigrąžinant regioninės galybės statusą.

Realus pavojus Irano aukščiausiajam lyderiui ajatolai Ali Khamenei bei jo bendražygiams, neskaitant „arabų pavasario“ stiliaus revoliucijos, kol kas tik vienas – JAV karinė invazija, kurios metu į kovą būtų mestos ir sausumos pajėgas. Tačiau to vis dar labai sunku tikėtis, kol amerikiečiai stengiasi pamiršti nelabai sėkmingus karus Afganistane bei Irake.

Būtent todėl nepaskelbtas Vidurio Rytų karas, ko gero, liepsnos dar ne vienerius metus, kartais pertraukiamas pavienių „incidentų“, o gal ir Izraelio aviacijos išpuolių, į kuriuos Iranas neabejotinai bandytų atsakyti teroristiniais išpuoliais paties Izraelio teritorijoje. Ir nė viena pusė šiame konflikte negalės prisidengti nekaltumo skraiste.

Komentarai (29)