Pirmadienį JAV ir Europos Sąjunga paskelbė sankcijas 21 prorusiškos Krymo valdžios ir Krymą nuo Ukrainos bandančios atplėšti Rusijos pareigūnui. Ir JAV, ir ES žada, kad jeigu Rusija nesiliaus kišusis į Ukrainos reikalus, gali susilaukti dar griežtesnių bausmių. Tačiau ar sankcijos veikia? „The Business Insider“ tvirtina, kad greičiau ne.

Finansinių paslaugų firmos „Morgan Stanley“ Rusijos ekonomikos ir strategijos ekspertai teigia, kad reikia labai atsargiai vertinti sankcijų Rusijai efektyvumą. „Rusija yra didelė šalis, turinti daug išteklių, 2012 metais jos BVP sudarė 2,8 proc. viso pasaulio BVP, 4,7 proc. tarptautinės prekybos sandorių ir 13 proc. naftos pardavimų sandorių. Paprastai sankcijos skelbiamos žymiai mažesnėms šalims – tokioms kaip Iranas, Irakas, Libija ar Šiaurės Korėja, kurios turi žymiai mažiau išteklių“, – rašo jie.

Tačiau kokį poveikį iš tikrųjų gali padaryti sankcijos? Istorija rodo, kad ne itin didelį. Užsienio politikos ekspertė Carla Anna Robbins „Bloomberg Businessweek“ primena tris tokias nesėkmes.

Sankcijomis nepavyko paveikti Irano, kad jis sustabdytų savo urano sodrinimo programą. Jos nenuvertė Šiaurės Korėjos lyderių ir net neprivertė jų sustabdyti savo branduolinės programos ar nutraukti raketų bandymų. Net ir spaudžiant tarptautinei bendruomenei, Bashiro al-Assado režimas Sirijoje virsta vis nuožmesniu, ir Vašingtonas pradėjo svarstyti, kaip geriau apginkluoti sukilėlius.

Mokslininkų Gary Hufbauerio, Jeffrey Schotto ir Kimberly Ann Elliot tyrimas pirmasis atskleidė, kad sankcijos gali efektyviai padėti norint pasiekti užsienio politikos tikslus. Ištyrę 115 atvejų nuo 1914 metų iki 1990-ųjų, jie paskelbė, kad 40 iš jų (34 proc.) sankcijos buvo efektyvios.

Tačiau kitas mokslininkas Robertas A. Pape'as savo darbe „Kodėl ekonominės sankcijos neveikia“ tvirtina, kad vos 5 proc. jų iš tikrųjų davė naudos, o ne 34 proc.

Jis teigia, kad tam, jog ekonominės sankcijos taptų patikima alternatyva karinei jėgai, pasaulis turi dar labai pasikeisti. Mokslininkas rašo, kad toks politinis bendradarbiavimas, koks buvo dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, vargu ar tęsis toliau, kadangi valstybės vis labiau ir labiau linkusios daugiau dėmesio skirti savo interesams nei bendriems tikslams.

Anot R. A.Pape'o, pagrindinė priežastis, kodėl sankcijos neveikia – moderni valstybė. „Šiuolaikinės valstybės nebėra trapios. Nacionalizmas dažnai lemia tai, kad valstybės ir jų visuomenės yra pasirengusios iškęsti protingas bausmes – kad tik joms nereikėtų apleisti savo nacionalinių interesų. Valstybės, įsivėlusios į konfliktus, dažnai verčiau sutinka sumokėti didesnę kainą (įskaitant ir žmonių kančias) tam, kad pasiektų savo tikslų. Net ir pačiose silpniausiose ir labiausiai susiskaldžiusiose valstybėse išorinis spaudimas greičiau dar labiau pakurstys nacionalistinę paramą šalies vadovams, o ne ją sumenkins“, – aiškina R. A.Pape'as.

Jis teigia, kad viltis, jog skirtingų valstybių taikomos sankcijos bus efektyvesnės, remiasi dviem prielaidomis: kad glaudesnis bendradarbiavimas pasunkins ekonomines bausmes valstybei, ir kad labiau tikėtina, jog griežtesnės bausmės privers ją nusileisti. Tačiau R. A.Pape'as tvirtina, kad pastaroji prielaida yra labai abejotina. Savo darbe jis rašo, kad tam, kad pasiektų norimų tikslų, ekonominės nuobaudos turėtų būti žymiai griežtesnės nei iki šiol, o net ir tuomet būtų galima tik spėlioti, ar jos tikrai suveiktų.

Tačiau visa tai nereiškia, kad sankcijos niekada neveikia – pavyzdžiui, jos padėjo sugriauti brutalų Pietų Afrikos Respublikos apartheido režimą. Be to, sankcijas, o ne karinę jėgą, pasirinkdama „baudžiančioji“ valstybė rodo, kad ji visų pirma nori pabandyti surasti taikų konflikto sprendimą. Tačiau pasikliauti vien tik sankcijomis yra pavojinga, o jų efektyvumą vertinti su didele abejonės doze, rašo „Business Insider“.

Komentarai (13)