Nepaisant paskelbtų paliaubų, „Normandijos ketverto“ užsienio reikalų ministrų susitikimo, kuriame buvo nuspręsta pratęsti ESBO misijos mandatą Ukrainos rytuose, konflikto zonoje toliau vyksta Ukrainos kariuomenės ir separatistų susirėmimai.

Nesiliauna netoli Donecko oro uosto esančios Piskų gyvenvietės apšaudymas, pranešama apie puolimus Širokino rajone prie Mariupolio.

„Karštuoju tašku“ suskaldytame Donbase išlieka Artemivskas, kuris Ukrainos kariuomenei pasitraukus iš Debalcevės atsidūrė pirminėje fronto linijoje.

Čia, Artemivske, ligoninėje gydomi sužeisti Ukrainos kariškiai. Ir ne tik jie, nes būna, kad medicininę pagalbą tenka suteikti ir tiems, kurie kariauja „iš anos pusės“.

Apie tai „Radio Svoboda“ korespondentui pasakojo Artemivsko ligoninės chirurgas Dmitrijus Bondaris, kuris dar pernai dirbo „Donecko liaudies respublikos“ pusėje. Jo emocingą interviu publikuoja svoboda.org.

– Aš apskritai iš anos pusės, aš ten dirbau. Viskas pas mus prasidėjo liepos 18 dieną. Išvažiavau į darbą. Ir prasidėjo – į Artemivską vežė Nacionalinę gvardiją, „donbasiečius“ ir 128-ąją brigadą, o mums vežė partizanus, kaip juos tada vadino.

Iki rugpjūčio 31 dienos gyvenome darbe, nes išeiti buvo neįmanoma, nuolatiniai apšaudymai, plius sužeistieji, civiliai, taikūs.

Paskui mes patys išėjome. Reikėjo ieškoti darbo. Popasnoje buvo nekoks variantas, nes ten ligoninė vos kvėpavo.

Įsidarbinau čia dirbti. Per tą laiką pas mus buvo... na, asmeniškai pas mane, keturi kovotojai iš anos pusės.

Sakykime taip, pagalba jiems suteikiama visa, visiškai visa. Čia juk esmė ne tame, kas jie, iš kur jie, ką jie. Esmė tame, kad jie irgi žmonės, miršta lygiai taip pat, ir grubiai tariant, jie jau nebe kovotojai.

Gydome kaip visus, operuojame. Paskutinis atvejis, buvo taksistas-taikytojas, 25 metai, kvėpavimo takų nudegimas, veido nudegimas, rimtai sužalotos akys. Gydėme. Ir plazmą perpylėme, ir kraują perpylėme – tiko, kad ir kaip būtų keista (juokiasi, red.). Atlikome viską iki galo.

Prieš tai buvo taip pat pora pas mus papuolę. Jie užvažiavo į mūsų blokavimo postą, tai buvo dar spalį, ten juos priėmė. Bagažinėje buvo ginklai. Sužeista šlaunis, klubo lūžis.

Išoperavome, mėnesį pas mus gulėjo, gydėsi. Paskui jį iškeitė, kiek supratau. Kitaip tariant, suteikiama visa pagalba. Pasakysiu dar daugiau, jeigu tada, vasarą ar pavasarį, nebūtų buvę štai šių neapgalvotų [Michailo] Kovalio (tada jis ėjo Ukrainos gynybos ministro pareigas, red.) veiksmų, kai jis sakė, kad visus iš Donbaso [reikia] suvaryti į lagerius, kai ten tetulė Farion, man regis, ėmė kartoti, kad mus čia visus reikia sušaudyti ir į kalėjimą pasodinti...

Tai buvo pasakyta per „Inter“, per pagrindinį kanalą. Jeigu ne šie pareiškimai, šie vaikinai būtų turėję kur kas mažiau pasekėjų. Pasakysiu dar daugiau, toje pusėje, tuose miestuose, kurie apšaudo, jų labai mažai... ant tvorų ir stulpų rašo: „Kazokai, nešdinkitės!“

Vakar buvau Popasnoje, pats iš ten kilęs, apšaudymai tęsiasi. Atsakomosios ugnies kol kas nėra, bet vėl gi, tik kol kas. O žmonės ten supranta, kad jeigu šitie šaudo, tai anksčiau ar vėliau pasipils atsakomoji ugnis.

Anksčiau ar vėliau! Ir visi tai puikiai supranta, kad jeigu tai jau vyksta, tai jie [separatistai] šaudys toliau... Štai vakar pats ten buvau ir girdėjau – apšaudymas ir visa kita. Reikia juos gydyti, gydome, nekeliame net jokių klausimų. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, todėl kad tai refleksas, nes gydyti reikia. Antra, bus galima iškeisti.

– Kaip patys separatistai žiūri į jus ir tai, kad jiems čia suteikiama pagalba?

– Normaliai jie žiūri. Jie juk taip pat supranta. Pasakysiu taip. Tie, kurie buvo idėjiniai, juos jau išpyškino. Tie, kurie ten nuėjo ir išgyveno, taip, jie jau nenori kariauti. Jeigu ne štai šitas ginklų tiekimas, jeigu ne šitie štai kazokai, viskas jau seniai būtų nutilę.

Na, nėra milicijos sandėliuose tankų ir „gradų“, ir bepiločių nėra! Jų nėra ir niekada nebuvo! Iš pradžių, taip, tai buvo milicininkai, pas juos ten buvo trys minosvaidžiai, kuriuos nežinau iš kur ėmė... Tačiau tai, kas dabar... Bepiločio valdyti per mėnesį neišmoksi, ir per du, manau, neišmoksi.

Jeigu ne tiekiami ginklai, viskas jau seniai būtų baigęsi. Vieno dalyko negaliu suprasti – ko jie nori? Aš iš tikrųjų to negaliu suprasti. Nenori leisti į Europą? Na, taip, ten mūsų, Ukrainos, niekas nepaims artimiausius dvidešimt metų, kaip suprantu.

Niekam akmuo ant kaklo nereikalingas. Nori sunaikinti ekonomiką? Kad jos jau nebėra. O tai galima buvo padaryti paprasčiau, daug paprasčiau. Kiek pas juos žmonių Aukščiausioje Radoje – viską galima buvo išspręsti. Kam visa tai, negaliu suprasti.

– Tie, kurie pas jus pateko, tai vietos gyventojai ar atvažiavę iš Rusijos?

– Ir vietinių buvo, ir Rusijos gyventojų. Asmeniškai aš du Rusijos piliečius gydžiau. Buvo trys-keturi vietiniai žmonės.

– O tie Rusijos piliečiai – savanoriai ar atostogaujantys kariai?

– Tai buvo ir savanoriai, ir kariai vadinamosiose atostogose. Sprendžiant pagal tai, kaip jie laiko ginklą ir su juo elgiasi... Iš pradžių buvo adekvatūs vaikinai, tikrai adekvatūs, iš anos pusės. Kitaip tariant, jie padėjo taikiems gyventojams, nebuvo provokacijų, maitino, kažkuo aprūpindavo. Paskui viskas pasikeitė. Ir labai pasikeitė.

Viskas labai pasikeitė spalį ar lapkritį. Prasidėjo provokacijos, nesuprantama, kam tai. Kalbu konkrečiai apie savo rajoną, štai čia, ką matau, ką tiksliai žinau iš žmonių. Jie pradėjo rinkti neadekvačius, kurie arba kelias bausmes atsėdėjo, arba... Iš pradžių jie išvedė visus narkomanus, jie juos išvarė viešųjų darbų. Išvedė visus banditus, uždarė visus narkotikų taškus.

Miesteliai tai maži, visi viską žino. Realiai jie varinėjo narkomanus. Paskui viskas stipriai pasikeitė. Pradėjo jau... Sakykime taip, jiems buvo vienodai. Jiems svarbiausia tapo karas. Jiems nesvarbu, kas čia bus po karo, kaip gyvens žmonės, kur jie gyvens. Niekas negalvojo apie tai, pataikys į gyvenamąjį namą ar dar kažkur.

Kam šaudyti į gyvenamąjį sektorių, ten, kur niekada nebuvo kariaujančių – man taip pat nesuprantama. Kalbant apie taikius gyventojus, labai daug jų buvo pradedant nuo gruodžio mėnesio.

Pradėjome sulaukti labai daug taikių gyventojų! Popasna, Debalcevė, Myronivskis. Net nekalbu apie vyrus, vyrai jauni, kurie gali kariauti, o tai bobulės po 80 metų, tai to paties amžiaus seneliai.

Tai minos sprogimo padaryta žaizda, septynerių-aštuonerių vaikai. Atviri lūžiai ir panašiai. Štai šio mėnesio 13 dieną, prašau, į mėsos kombinatą pataikė – nei vienas karys nenukentėjo. Artemivske. Nei vienas karys!

Pataikė tiksliai į taikų rajoną. Jeigu būtų pataikę į patį mėsos kombinatą, miesto nebebūtų, nes ten amoniakas, būtų buvę labai linksma. Buvo pas mus septyni sužeisti ir du negyvi – jauna moteris ir kūdikis.

Čia atskrido „smerč“, kasetinis. Vakar buvau Popasnoje, miestas labai nusiaubtas. Ne taip, kaip Pervomaiskas, bet... Žinoma, Pervomaiską labai stipriai nusiaubė! Pirmosiomis dienomis. Taip pat nesuprantu, kam taip provokuoti reikėjo, nes iš Pervomaisko faktiškai niekas neskrido, o ten lėkė po 120-150 sviedinių.

Vien artilerijos sviedinių, per dieną. Iš tikrųjų taip buvo, tiek skrido. Stovėjo baterija, 128-as divizionas, prieštankinis, ir lėkė. Kalbėjausi su tėvais, jie ten, namuose, buvo. Girdžiu – ba-bach... „Pas mus atlėkė“. Tai dar labiau išprovokavo žmones, suprantate. Manau, iš pradžių viskas prasidėjo nuo Slovjansko. Galima buvo apsaugoti šitą miestą be artilerijos.

– Ar vietos gyventojų nuotaika kaip nors keičiasi?

– Taip. Vietos gyventojų nuotaika keičiasi. Sakykime taip, toje teritorijoje dar liko tie, kurie tiki šia „rusų pasaulio“ idėja ir visais kitais dalykais, taip, tokių yra, tačiau iš to nieko gero neišeis. Rusijai nereikia šių teritorijų, visiškai nereikia.

Sugriautas miestas su alkanais žmonėmis, be dujų, šviesos, sugriautais namais – jis niekam nereikalingas. O šitie atstatymai... Taip, jie buvo, tačiau tai daugiau propaganda.

Sugriauta Debalcevė – ką jie su ja darys? Na, kelius jie suremontuos, o namus? O kas dirbs? O kur žmonėms gyventi? O vandentiekis, o visa kita? Jei apskritai, čia visiškai nieko nejaudino, kol nepradėjo eskaluoti kalbos klausimo. Iki šios akimirkos visiems buvo nusispjaut.

Prasideda varžymai, rašykite istoriją ukrainiečių kalba – man taip nepatogu! Aš puikiai suprantu, nuo antros klasės laisvai skaitau ukrainiečių kalba, tačiau rašyti man nepatogu!

Pradeda spausti – prasideda pasipriešinimas. To niekam nereikia, žmones labiau domino darbas ir atlyginimas. Dabar mes suprantame, kaip gerai gyvenome tada, iki karo. Ir dabar mums vienodai, koks dolerio kursas.

Dabar nustotų šaudyti – ir dauguma žmonių grįžtų, ir kažkaip kažką pradėtų atstatinėti. Jeigu visa tai užsibaigtų, visi tie dolerio kursai, visa tai – menki nemalonumai lyginant su minosvaidžiu ir artilerijos salvėmis. Štai taip!

– O dėl to, kad jūs dirbote anoje pusėje, ar požiūris į jus normalus?

– Taip, normalus. Nuo pat pradžių normalus. Aš gi sakau, iš pradžių taip, o paskui ėmė keistis. Idėjiniai, kurie iš tikrųjų norėjo padaryti gyvenimą geresnį... Sakykime taip, Maidanas norėjo pagerinti gyvenimą, taip, o čia šitie irgi norėjo padaryti gyvenimą geresnį.

Tačiau juos jau išžudė, ir liko štai visokie įvairiausi. Požiūris buvo normalus, sakykime, iš pradžių. Paskui... na, įvairiai. Man asmeniškai ten rodytis, sakykime, ne itin norisi. Tai kad manęs ten ir neleis.

Luhanske kalbėjausi su vaikinais – iš esmės, miestas egzistuoja. Ne gyvena, o egzistuoja. Pinigų nemoka, žmonės į darbą vaikšto iš inercijos, kad nereiktų sėdėti namuose. Čia yra šioks toks įstatymas, tvarka. Jeigu, tarkime, tie patys kariai pradeda išgėrinėti ir kvailioti, su jais tvarkosi komendantūra, galų gale, įprasta milicija, bet ten viso to nėra. Vėl gi, Pervomaiske – ten iš parduotuvių viską išvogė.

Mašinas atėmė. Kai matai benamį, tempiantį greitpuodį iš „Fokstroto“ (buitinės technikos parduotuvių tinklas, red.), apie ką čia gali kalbėti. Tačiau mes iš tikrųjų tai matėme! Už telefoną rankose gatvėje – į komendantūrą, į rūsį ir iškart išsiaiškina!

Kai čia atvažiavau, pirmosiomis dienomis... tarkime, trečią dieną kai iš ten sprukau, atėjau čia, mano telefonas skamba gatvėje, o aš jį karštligiškai išjungiu.

Nes neduok dieve! Refleksas išliko. Ir eini arčiau namų, nes jeigu švilpia, kad griūtum. Tai buvo realu! Nuėjome į kiną, buvo kažkoks karinis filmas, veiksmo viduryje ėmė šaudyti minosvaidžiai, tai aš vos neprisitrenkiau (juokiasi, red.).

Paprasčiausiai, įsijungia refleksas. Moko akimirka! Vėl gi, propaganda veikia labai gerai. Tarkime taip, atlėkė į Artemivską, na, mūsiškiai to kažkaip nenaudojo. Užtat kai atlekia pas taikius gyventojus, jie tai naudoja labai gerai!

– Ar grįžta taikūs gyventojai, kurie išvažiavo į Rusijos teritoriją?

– Grįžta labai daug! Būstas, darbas, savi namai, savas butas. Galų gale, savas miestas! Jeigu apšaudymai dabar baigsis, duok dieve, žmonės ten grįš ir ims viską atstatinėti. Iš esmės, prie fronto linijos gyvenantiems žmonėms yra vienodai, kokia valdžia – jiems kad tik neskraidytų.

Tai, kas bus blogiau ar geriau, tai bus jau vėliau. Dabar svarbiausia – kad neskraidytų, suprantate. Štai tai yra svarbiausia. Be to, į automatą eilėje jau niekas net dėmesio nekreipia.

Švilpimas, mina, „gradas“ – taip. Per visą šį laiką, pradedant nuo rugsėjo iki šiandien dienos, du ar trys kulkos padaryti sužeidimai buvo, ir tai buvo snaiperių. Visa kita – skeveldros, artilerija. Tai artilerijų karas, štai apie ką eina kalba, suprantate? Tai artilerijų karas. O kas yra artilerija?

Čia gi vienas miestas nepastebimai pereina į kitą, faktiškai nėra ribos. Štai Horlivka, štai Mykytivka – tai vienas ir tas pats. Pervomaiskas, Popasna, Alčevskas, Stachanovas – jeigu nori važiuoti normaliu keliu, apšviestu, tai važiuoji per šiuos miestus.

Kelias faktiškai visur apšviestas, važiuoji per miestą. Ir čia naudojama artilerija. O gydyti juos visus reikia! Ir miršta visi vienodai. Ir viduje viskas vienoda. Todėl mums nėra kur dėtis. Ir labai gaila, kaip mes gerai gyvenome...

Komentarai (0)