Tikriausiai daugelis prisimena Rusijos kaltinimus, jog Čečėnijos kare dalyvavo moterys snaiperės iš Lietuvos.

Jos kažkodėl mūvėdavo baltas pėdkelnes, todėl taip ir buvo pramintos. Šiandieninė Rusijos propaganda ir toliau meta tokius kaltinimus, esą tokios moterys dalyvauja ir Ukrainos kare. „Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu išsiaiškino, kaip atsirado šis pasakojimas.

Suprantama, kad Lietuva nerengė moterų – snaiperių ir jų nesiuntė nei į Čečėniją, nei į Ukrainą. Be to, net ir nebūnant karo ekspertu, supranti, jog snaiperė su baltom pėdkelnėm – ne snaiperė. Snaiperiai maskuojasi, o ne išsiskiria iš aplinkos. Tad iš kur Rusijos propagandos mašina pasigavo šį pasakojimą? Pasirodo, jog lietuviai iš tikrųjų sukūrė „baltąsias pėdkelnes“. Tačiau apie viską iš pradžių. Reikia nusikelti į 1990 – 1991 metus, kai buvo kovojama už Lietuvos nepriklausomybę.

Sovietų planai parklupdyti Lietuvą

1991 metais kovo 11 dieną paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, reikėjo galvoti apie Lietuvos gynybą. Tuo metu Lietuva neturėjo nei kariuomenės, nei ginklų, tačiau buvo didžiulis ryžtas apsiginti. Kaip gali maža, beginklė tauta pasipriešinti didžiulei karo mašinai?

„Mes tais laikais darėme daugybę emocinių, režisūrinių sprendimų, kurių tikslas buvo griežtai politinis. Mes naudojome psichologinio karo elementus“, – teigia pirmasis Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius. Tačiau Lietuvos priešai taip pat rašė savus scenarijus. Kremliui, KGB reikėjo pateisinti veiksmus, kodėl naudojama prievarta prieš taikius žmones. Jie turėjo savo planą. Šiandien jį galime atskleisti.

„Pagal jų scenarijų pasauliui reikėjo paaiškinti, kodėl gerasis Gorbačiovas naudoja jėgą Vilniuje. Ir jų atsakymas pasaulio visuomenei turėjo skambėti taip – lietuviai užpuolė rusakalbius, kilo konfliktas tarp gyvenančių tautų. lietuvių čia žymiai daugiau, reikia apginti rusų tautinę mažumą. Kaip suvokiat, motyvas yra tas pats ir po dvidešimties metų“, Virginijui Savukynui pasakojo A. Butkevičius.

Gediminas Vagnorius, kuris Vyriausybės vairą perėmė, tragišką sausio 13-osios naktį, tai patvirtina: „Jų taktika buvo sukelti kokį nors ginkluotą susidūrimą. Pavaizduoti jį kaip pilietinį karą ir karine jėga užimti institucijas. Tai buvo pirmas jų planas, o antrasis – sukelti visuomenės nepasitenkinimą tikintis, kad žmonės išeis į gatves ir parems naują okupaciją“.

Lietuvių ir rusakalbių susidūrimai buvo provokuojami. Vienas didžiausių įvyko Parlamente, prieš pat Sausio 13-ąją. Tiesa, šis susidūrimas galėjo būti žymiai didesnis ir skaudesnis. Neturint kariuomenės, veikti reikėjo gudrumu ir diplomatija. Glaistyti situaciją bandė pirmasis krašto apsaugos ministras. „Prieš Sausio įvykius važiavome į pagrindines karines gamyklas ir pasikalbėjome su vadovais – ar jie pasiruošę prisiimti atsakomybę, jei bus pralietas kraujas bandant supriešinti lietuvius ir rusus?

Gerinant santykius su rusakalbiais mums padėjo daugybė žmonių iš tuometinės Aukščiausios Tarybos. Aš nevardinsiu gyvųjų, bet galiu prisiminti a.a. Birutę Nedzinskienę, kuri dėjo daug pastangų puikia rusų kalba aiškindama įvairiems to meto politikams, kad jie neturi dalyvauti šiame Maskvos scenarijuje. Daug rusakalbių asmenų iš Baltarusijos, Kaukazo padėjo mums tvarkytis čia. Daugybė rusų atvykusių iš Peterburgo, Jelcino aplinkos žmonių padėjo tvarkytis su vietiniais rusais, kad šie nepasiduotų provokacijoms,“ pasakojo A. Butkevičius.

Kaip parodyti sovietinių karių žiaurumą?

Mums tuo metu galėjo padėti Vakarų valstybės, tik jų dėmesys bei veiksmai galėjo sustabdyti nuo smurto Lietuvoje. Tačiau čia buvo susidurta su labai didele problema: gorbomanija. Vakaruose buvo tikima, kad tik Michailas Gorbačiovas gali demokratizuoti Sovietų sąjungą, jam negalima trukdyti. O Lietuvos siekis tapti nepriklausoma ir buvo suvokiama kaip viena iš didesnių problemų. Buvo manoma, o ir pati M. Gorbačiovo aplinka skleidė tokias nuotaikas, kad jei M. Gorbačiovas nesiims jokių veiksmų prieš Lietuvą, tuomet jį patį gali nušalinti nuo pareigų, o į valdžią ateiti senosios tvarkos šalininkai.

Kaip šią problemą buvo galima spręsti? Vakarų politikams spaudimą galėjo padaryti tik jų rinkėjai, tik vakarų visuomenė: „Man buvo aišku, kad reikia apeliuoti į Vakarus jų pačių deklaruotomis vertybėmis. Tai yra demokratija, žmogaus teisės, tautų apsisprendimo teisė ir daugybė kitų dalykų, kuriais tikėjo Vakarų pasaulis“, pasakojo A. Butkevičius. Pagrindinis tikslas – žiniasklaidos pagalba parodyti, jog mes esame skriaudžiami. Reikėjo parodyti, jog Maskvos kuriamas scenarijus prasilenkia su tikrove.

„Baltųjų pėdkelnių“ gimimas – 1990 m. gruodžio 23 d.

Psichologinio karo elementai buvo būtinas ginklas tam, kad būtų atsilaikyta prieš agresorių. Ir taip 1990m. gruodžio 23 dieną, sėdint Krašto apsaugos departamento patalpose imta planuoti, ką papasakoti sovietiniams kariams? Tuo metu jau žinota, kad sovietinė valdžia imsis ginkluotų veiksmų prieš jauną valstybę.

„Viena iš temų buvo, kaip mes ginsimės. Ir čia gimė pasakojimas apie moteris, šaudančias į sovietinius kareivius. Apie ką galvoja kareivis šaltą naktį stovėdamas sargyboje? Du dalykai – bijo ir mąsto apie moteris. Kokia tai yra moteris? Įsivaizduokit – baisi kaip mirtis. Šviesiaplaukė furija su optiniu taikikliu rankoje. Ir kad būtų komiškiau, kažkas metė idėją apie baltas pėdkelnes. Taip gimė pasakojimas, kurį mes per savo agentūrą ėmėme skiepyti ir leisti į tarybines karines dalis. Mes pasakojome, kad yra sukurtos grupės iš lietuvių biatlonisčių, kurias mes vadinom baltom pėdkelnėm“, 25 metų senumo įvykius prisiminė A. Butkevičius.

Tad lietuviai iš tiesų yra prisidėję ne formuodami blondinių snaiperių būrius, bet sugalvoję tokį mitą. Kilus Čečėnijos karui, Audrius Butkevičius vėl išgirdo apie moteris snaiperes: „Būdamas Maskvoje ir bendraudamas su sovietiniais kariškiais aš išgirstu šį mitą. Man pasakoja ir mane kaltina, kad lietuvės moterys snaiperės vadinamos „baltosiomis pėdkelnemis“ šaudo į Rusijos kariškius. Praėjo keleri metai ir kažkas, kas dalyvavo Vilniaus miesto įvykiuose, buvo perkeltas į Kaukazą. Ten pučiant atšiauriam kalnų vėjui ir glaudžiantis prie ugnies kareiviai pasakojo seniai girdėtas istorijas, ir mitas pradėjo gyventi savo gyvenimą, mitas įgavo visiškai naujas formas. Vėl ta šviesiaplaukė furija, žvelgianti pro optinį taikiklį į Rusijos kareivį, atsirado Kaukaze.“

Mitas pasirodė labai gyvybingas ir išniro Rusijos ir Čečėnijos karo metu, o šiandien dar kartą prisimintas karo Ukrainoje kontekste.

„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – antradieniais 22.20 val. per LRT televiziją!

Komentarai (15)