Sociologinės apklausos, narstančios, pagal kokius kriterijus žmonės renkasi žieminius automobilio langų ploviklius, liudija, kad vairuotojo sprendimas priklauso nuo trijų dalykų: deklaruojamos užšalimo temperatūros, kainos ir kokybės.

Su pirmaisiais dviem parametrais viskas daugiau ar mažiau aišku, sąvokos „gera kokybė“ turinys lig šiol buvo toks pat aiškus kaip ir žodžių junginys „humaniškas garvežys“. Kodėl? Todėl, kad nebuvo jokios realios galimybės objektyviai palyginti skirtingų gaminių „darbinių“ savybių.

Kokybė yra atsitiktinumas?

Bendrovės „Lesta“ technologė Živilė Dumčiuvienė prisimena prieš porą metų kilusią netikėtai įsiplieskusią diskusiją su didžiųjų prekybos centrų vadybininkais, skelbusiais konkursą būsimiems automobilio langų skysčiams tiekėjams. Sąlygose buvo nurodytas reikalavimas, esą produktas turėtų pasižymėti „geromis plovimo savybėmis“.

Pradėjus aiškintis, kaip ketinama „gerumą“ išmatuoti ir palyginti tarp skirtingų ploviklių, užsakovai buvo priversti prisipažinti, kad vienintelis dalykas, kuriuo galima remtis, yra pačių gamintojų teiginys „garbės žodis – geras“.

Pradėję domėtis, kaip kokybės kontrolės mechanizmas veikia senas automobilizmo tradicijas turinčiose šalyse, „Lesta“ specialistai itin atidžiai išnagrinėjo Vokietijos techninės patikros įmonių asociacija „Dekra“ tyrimų metodiką ir naudojamą įrangą.

Fizikinių ir cheminių tyrimų paketas iš tiesų didelis. Tarkim svarbu įvertinti koks yra ploviklio pH – pernelyg rūgštinis ar šarminis skystis neblogai valys stiklą, tačiau skatins metalinių paviršių koroziją, tirpdys plastmasines detales ir sausins valytuvų gumeles.

Būtina kreipti dėmesį į ploviklio skaidrumą. Jei neatkimštoje pakuotėje skystis drumstas, vadinasi produktas blogai subalansuotas. Tyrimų metu atliekamas specialus stabilumo testas dar vadinamas „temperatūriniu šoku“, kai mėginiai paeiliui tai kaitinami, tai šaldomi. Toks temperatūros kaitaliojimas atskleidžia, kiek gerai subalansuota ploviklio cheminė formulė.

Vienas svarbesnių tyrimo etapų – ploviklio poveikis polikarbonatui. Jo metu plastiko juostelės šiek tiek išlenkiamos (siekiant sukurti didesnį paviršiaus įtempimą) ir suvilgytos stiklų plovikliu kaitinamos aukštoje temperatūroje.

Šis eksperimentas itin akivaizdžiai parodo, kas nutinka su automobilio žibintais, jei jie plaunami agresyviais preparatais. Paviršius tampa matinis ir suskeldėja taip, kad šviesos spinduliai lūžta ne tik stipriai pablogindami šviesos praeinamumą, o drauge ir matomumą. Be to, taip sukuriamos prielaidos akinti priešpriešai atvažiuojančius vairuotojus.

Profesionaliuose ploviklių tyrimuose visuomet analizuojama koks spiritas naudojamas, kokių priemaišų ir kokių tirpiklių įdėta. Gamintojai turi beveik neribotą laisvę siūlyti savus receptus, tačiau privalo ant ploviklių bakelių tiksliai nurodyti visas sveikatai pavojingas medžiagas.

Deja, kaip rodo patirtis, gana dažnai etiketės tiesiog kopijuojamos, o siūlomų automobilio langų valymo „kokteilis“ nėra tikrinamas laboratorijose.

Žinoma, galima netyčia pataikyti tokį cheminių medžiagų derinį, kuris iš tiesų nekenktų mašinos dažams, plastikams ir gumoms, tačiau vargu ar gerai valytų nešvarumus nuo stiklo. Tačiau norėtųsi tikėti, kad geras produktas gimsta tada, kai jo gamintojai tiksliai žino ką kodėl ir kaip daro, o ne todėl, kad kažkam pasiseka. Kitaip tariant, kokybė nėra atsitiktinumas.

Egzaminatorius – vaizdo kamera

Jei profesionalių chemikų atliekami laboratoriniai ploviklių testai mažai ką sako paprastiems vairuotojams, tai šiais metais „Lesta“ patalpose sumontuotas valymo gebos stendas leidžia atsakyti į patį svarbiausią klausimą – kuris skystis greičiausiai ir geriausiai nuvalo priekinį automobilio langą.

Fizikos instituto inžinierių sukonstruoto prietaiso veikimo principas toks: ant nedidelės stiklo plokštės voleliu tepamas purvo (jis specialiai ruošiamas iš riebalų, naftos produktų, žemės ir pan.) sluoksnis; „išorinėje“ šio stiklo pusėje šviesos šaltiniai, o „vidinėje“ – su kompiuteriu sujungta vaizdo kamera.

Pastarasis duetas fiksuoja kiek kartų valytuvas turi perbraukti plovikliu apipurškiamą stiklą, kad matomumas pasiektų minimalų „gerą“ lygį. T. y. čia nėra jokios erdvės klaidai ar „žmogiškam“ faktoriui, todėl kiekvienas skystis gauna visiškai objektyvų įvertinimą.

Siekiant tikslumo, su kiekvienu plovikliu eksperimentas valymo gebos stende kartojamas po du kartus. Prieš kiekvieną bandymų seriją stiklas idealiai nuvalomas, vaizdo kamera iš naujo kalibruojama, o valytuvų gumelės keičiamos kas trejetą valymo serijų.

„Tiesą sakant, kai kuriais atvejais skirtumai tarp kokybiškų ir nekokybiškų ploviklių matomi plika akimi: „teisingos“ receptūros skystis paverčia stiklą skaidresniu sulig kiekvienu valytuvų mostu, o prastas palieka riebalinę plėvelę, nes, spiritui išgaravus, kitos medžiagos purvo neįveikia“, – pažymėjo Ž.Dumčiuvienė.

Didžiajame tyrime – netikėti rezultatai

Sukomplektavę visą būtiniausią įrangą, leidžiančią įvairiais parametrais vertinti automobilio langų ploviklių savybes, „Lesta“ ryžosi palyginti visų Lietuvos rinkoje dirbančių gamintojų produktus.

Populiariausiuose prekybos centruose, degalinėse ir specializuotose autoreikmenų parduotuvėse buvo nupirkta 9 bendrovių cechuose paruoštų 13 skirtingų ploviklių.

„Vienas produktas maloniai nustebino, nes matydami mažmeninę kainą buvome beveik tikri, kad už tiek pinigų net teoriškai neįmanoma pagaminti kokybiško ploviklio. Tačiau svarbiausius „egzaminus“ jis išlaikė be didesnių problemų.

Kitas eksperimento dalyvis atvirkščiai – rimtai išgąsdino, nes „žieminiu langu plovikliu“ pavadintas skystis buvo beveik grynas metanolis, o ant pakuotės nebuvo jokių perspėjimų, dėl šios medžiagos keliamo pavojaus“, – teigė „Lesta“ technologė.

Kurie plovikliai – pavojingiausi?

Remiantis tyrimų rezultatais, puikiai buvo įvertinti vos du gaminiai – tai „Turle Wax“ ir „Kaufecpro“. Penkių ploviklių poveikis plastiko gaminiams viršijo leistinas normas – tai „Boker“, Alytaus chemijos „Expert“, „Autochemijos“ „Elite“, „Statoil winter windshield liquid“ ir „Sia T.U.L.A.“.

Žalingą poveikį valytuvų gumoms tyrėjai užfiksavo aštuoniems plovikliams. Tarp jų yra abu žieminiai „Boker“ skysčiai, taip pat „Arsada“, „Autochemijos“ produktai, „Merkys“, „Statoil“ ir „Rimi Latvija“ plovikliai.

Leistiną metanolio kiekį langų plovimo skysčiuose viršijo tik iki šiltoms žiemoms skirtas „Boker“ gaminys, tačiau nors jame nustatytas 10,86 proc. nuodingo alkoholio kiekis viršija leistiną 10 proc. normą, jis atrodo visiškai nekenksmingas lyginant su latvių „Sia T.U.L.A“ gaminiu. Net trečdalį šio ploviklio sudaro metanolis.

Galvojant apie kintančias oro sąlygas, aktualus langų plovimo skysčio pasirinkimo kriterijus yra kristalizacijos temperatūra.

Ji daugiau nei 1 laipsniu pagal Celsijų skyrė septynių gamintojų produkcijoje. Vėlgi tai galioja abiem „Boker“ skysčiams, taip pat „Arsada“, „Alytaus chemijos“ gaminiams, „Statoil“, „Elf“ ir „Rimi Latvija“ plovikliams.

Detalesnę informaciją apie langų plovimo skysčių tyrimo rezultatus galite rasti lentelėje.

Transportininkai „žaidžia su ugnimi“

„Lesta“ direktorius Mindaugas Stankevičius, pasakodamas apie Lietuvos rinkos ypatumus atkreipė dėmesį į tai, kad net transporto verslo profesionalai, pirkdami stiklų ploviklius savo sunkvežimiams paprastai vadovaujasi vieninteliu kriterijumi.

„Kaip bebūtų gaila, tik maža dalis įmonių perka kokybišką stiklų ploviklį, dažniausiai užsienio kapitalo įmonės arba susijusios su maistu. Jos atsakingiau perka stiklų ploviklius. Didžiajai daugumai kitų vežėjų svarbiausias kriterijus yra kaina.

Kaip ploviklis valo vilkiko stiklą, ar nekenkia vairuotojo sveikatai – niekam neįdomu. Tai stebina, nes bendrose eksploatacinėse išlaidose stiklų plovikliams skiriama dalis skaičiuojama centais“, – konstatavo M. Stankevičius.

Kad didžiosios vežėjų kompanijos itin pragmatiškos liudija dar vienas dalykas – požiūris į tarą. Dauguma nori kubų ir statinių, nes taip ne tik susiderama dėl palankesnės kainos, bet ir išvengiama rūpesčių kur padėti panaudotus bakelius.

„Reiktų atkreipti dėmesį į dar vieną detalę: naudojantys skysčius, kurių sudėtyje yra daugiau kaip 10 proc. metanolio, privalo turėti atitinkamų institucijų išduotus leidimus. T. y. dokumentus liudijančius, kad vežėjai žino kaip sandėliuoti ir kaip elgtis su toksiškomis medžiagomis, kad atitinkamus apmokymus turėjo tiesiogiai su tuo susiję darbuotojai.

Mano žiniomis, tokių leidimų neturi nei viena transporto kompanija ir nei vienas automobilių servisas, pilstantis metanolį ar didelę šios medžiagos dalį turinčius koncentratus. Pastarieji netgi neperspėja savo klientų, kokį šalutinį poveikį sveikatai gali turėti jų paslaugumas“, – pastebėjo „Lesta“ vadovas.

Pašnekovas sakė skeptiškai vertinąs išvedžiojimus, esą vilkikų kabinos konstrukcija ir aerodinaminiai ypatumai minimizuoja riziką prisiuostyti metanolio.

„Teoriškai nei į vieno automobilio saloną neturėtų patekti sveikatai pavojingų garų. Praktiškai visgi neretai pasitaiko, kad pildant apiplovimo bakelį dalis skysčio išlaistoma, kad filtrai ne visuomet gerai atlieka savo funkciją, todėl rizika iš tiesų yra. Kiekvienas metanolio sąlytis su oda gali turėti labai nemalonių pasekmių“, – perspėjo M. Stankevičius.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Cargonews.lt

Autoriai: Renaldas Gabartas

Komentarai (5)