Slapti CŽV dokumentai atskleidė, kaip elgtųsi JAV vadovybė, jei kiltų branduolinis karas ()
Paviešinti CŽV dokumentai leidžia įsivaizduoti tai, ką iki šiol galėjo žinoti tik su itin slapta informacija dirbę pareigūnai. Juose yra atskleidžiamas scenarijus, kuriuos būtų vadovavęsi prieš tai buvusios JAV prezidento administracijos, tikėtina, kad didžioji dalis jo būtų taikoma ir dabartinės D. Trumpo komandos darbo metu, jeigu pasaulyje kiltų branduolinis karas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1977 metais į valdžią atėjus JAV prezidentui Jimmy Carteriui Sovietų Sąjunga vykdė aktyvų pasiruošimą branduoliniam karui. Tuo metu jau egzistavo ypatingų veiksmų federalinis planas branduolinės katastrofos atveju.
Toks nepaprastos situacijos planas reikalavo iš kiekvienos federalinės tarnybos suprojektuoti, ištobulinti ir pasistatyti savo nuosavą gerai apsaugotą požeminį bunkerį, o išpuolio atveju iš numatyti valdžios funkcijų atlikimą iš požeminių saugyklų.
Evakuoti – net jei prireiktų panaudoti jėgą
Anot plano, įsitikinusi, kad karas yra neišvengiamas, valdžia privalo evakuoti didžiąją dalį gyventojų, ir ypač tuos, kurie gyveno šalia svarbiausių strateginių ir karinių objektų, net jeigu tam prireiktų panaudoti jėgą. Apie tokio pobūdžio įvykių tėkmę kalbėti nenorėjo nei kariškiai, nei politikai, todėl pats planas buvo pažymėtas žyme „slapta“.
Nepaprastosios situacijos ar karo padėties paskelbimo metu Jungtinis štabų vadų komitetas turi nurodyti 60-iai vadų persikelti į pagrindinius evakuacinius centrus. Valdžia savo reikmėms turi specialiai tam įrengtą bazę „Mount Weather“ Virdžinijoje, kur aukščiausioji šalies valdžia galėtų valdyti situaciją, jeigu prasidėtų branduolinis karas. Taip pat buvo valdymo bunkeriai buvo įrengti dar dešimtyje valstijų. Išmėtyti po visą šalį ir aplink Vašingtoną jie leistų daliai vadovybės pasislėpti nuo branduolinių smūgių ir išlaikyti vadovavimą šalimi.
Tačiau buvo paskaičiuota, kad sausumos kariuomenei ir karinėms oro pajėgoms sraigtasparnių užteks tik trečdaliui reikiamo vadovų kiekio. Anot instrukcijų, jeigu sraigtasparnių nebūtų, jie turėtų evakuacijos taškus pasiekti savais būdais, kurie nėra nurodyti. Vadovybei nusigavus iki „Mount Weather“, tektų sudėtinga misija palaikyti ryšį su federalinėmis tarnybomis, kitomis šalimis ir pačia amerikiečių tauta.
Kodų sistema
1979-aisiais buvo įkurta Federalinė nepaprastųjų situacijų valdymo agentūra, kuriai buvo priskirtos itin svarbios funkcijos. Slaptoje CŽV žinutėje aptiktas nurodymas, kad prezidento veiksmų tvarka branduolinio karo metu tampa nacionalinio saugumo strategijos dalimi. Baltieji Rūmai savo ruožtu sukūrė mechanizmą prezidento pareigų perėmėjams, kad tie galėtų vykdyti nurodymus karo, branduolinių smūgių apsikeitimo ir po to, metu.
Tuomet buvo suvokta, kad prezidentinius branduolinius lagaminėlius turi tik prezidentas J. Carteris ir viceprezidentas Walteris Mondale’as, o jųdviejų sužeidimo ar žūties atveju visos šalies branduolinės gynybos ir puolimo sistema taptų paralyžiuota. Baltųjų Rūmų atstovai pasiūlė išeitį, kurią sudarė kodinių žodžių sistema. Jeigu iš galimų perėmėjų būtų išgyvenęs Thomas O’Neil’as jaunesnysis – tuometinis Atstovų Rūmų pirmininkas, tai norint perimti visos šalies ir jos branduolinio arsenalo vadovavimą, budinčiam karininkui jis turėjo perduoti kodinius žodžius: FLAG DAY. Kitas pagal eilę į prezidento postą asmuo turėjo savo kodą: FOUR FINGER. Valstybės sekretorius Cyrusas Vancas savo vadovavimą patvirtinti turėjo žodžiais FADE AWAY.
Tačiau ši sistema sulaukė daug kritikos iš ekspertų. Juk Pentagono štabo karininkai tikriausiai pageidautų įsitikinti, ar tikrai tas žmogus pasako slaptažodį. O jeigu sovietų raketos jau būtų buvusios pakeliui, tai tikriausiai iškiltų poreikis patikrinimą vykdyti pačiu trumpiausiu būdu. Tokiu atveju šalies saugumo ir karinio atsako efektyvumo klausimas atsidurtų dideliame pavojuje.
Penkios „mobilios“ grupės
Šių problemų akivaizdoje Baltųjų Rūmų komanda pasistengė sukurti lankstesnę ir decentralizuotą valdžios išgyvenimo sistemą. Buvo nuspręsta grįžti prie trijų biurokratinių, tačiau itin svarbių idėjų: išlikimo (prezidentas ir jo artimiausi žmonės privalo sėkmingai išgyventi karą), galimybė bendradarbiauti (jiems būtina išlikti ryšio zonoje tarpusavyje, tiek su kitų šalių vadovais, tiek su institucijomis, tiek ir su pačia valstybe) ir palaikymo būtinybė (žmonėms reikia kitų žmonių pagalbos).
Vėliau buvo sukurta esminė rekomendacija: sukurti penkias „tarpžinybines grupes“ kurias sudarytų po 50 žmonių, kurie nepaprastosios padėties atveju būtų iš anksto užėmę savo vietas ir suteiktų pagalbą prezidento perėmėjams. Pentagonas šias palaikymo komandas pavadino TREETOP (medžio viršūnė).
Šios grupės turėtų būti dislokuotas atsitiktinai atrinktuose iš kelių šimtų (ar tūkstančių) objektų, kas užtikrintų „lankstų ir adaptyvų būtinų institucinių žinių perdavimą“. Kiekviena iš tokių komandų turėtų sugebėti savarankiškai padėti pareigų perėmėjui įgyvendinti tris pagrindines prezidento funkcijas: vyriausiojo kariuomenės vado, šalies vadovo ir vykdančiosios valdžios atstovo.
Tokiu būdu, 50 žmonių komanda turėtų funkcionuoti kaip savarankiškas vykdančiosios valdžios padalinys be išorinės pagalbos mažiausiai pusmetį. CŽV paviešinti prezidento J. Carterio komandos parengti dokumentai numato ir tolimesnę „pobranduolinės eros“ eigą: vienas iš dokumentų numato Kongreso atkūrimą, kitas – „šalies resursų mobilizavimą“, o dar vienas – piliečių rezervo nepaprastosios padėtiems metu šaukimą. Tačiau šios detalės, kas būtų šaukiami į kariuomenę branduolinio karo atveju, ar kokie rezervai būtų nacionalizuojami, kol kas lieka ir toliau įslaptintos.
