Paradoksas – žaisdami krepšinį arba futbolą žmonės patiria gerokai daugiau traumų nei dalyvaudami ralio varžybose. Iš šalies incidentai atrodo dramatiškai – besivartaliojančio bolido kėbulo išorė visiškai sumaitojama. Tačiau viduje esantys lenktynininkai atsiperka mėlynėmis ant šonų, sutrenkimais arba panašaus kalibro nemalonumais. Sunkios traumos ir sportininkų žūtys ralyje tikra retenybė.

Kodėl yra būtent taip ir kuo ypatingi lenktyniniai automobiliai atskleidžia „General Financing team Pitlane“ komandos pilotas Benediktas Vanagas.

Aukščiausias vidinio saugumo lygis

Pasak B. Vanago, kasdieniai automobiliai ir profesionaliai parengti lenktynėms bolidai vizualiai beveik niekuo nesiskiria.

Tačiau egzistuoja keli kertiniai dalykai, kurie parengtų lenktynėms automobilių saugumą kilsteli į visiškai kitą kokybinį lygį.

„Svarbiausia ralio ir žiedo lenktynių mašinų saugos elementas – lankai.

Specialiai kiekvienam modeliui iš plieno vamzdžių konstruojamas kokpitas – savotiška saugos celė.

Ji neleidžia pažeisti vairuotojui ir šturmanui skirtos erdvės, net dideliu greičiu trenkiantis į nejudančias kliūtis arba verčiantis.

Saugant galvą nuo kontakto su metalu, viršutinė lankų dalis dar būna aptraukta minkšto plastiko sluoksniu.

Be to, lankai suteikia papildomo standumo sportinio automobilio kėbului, kuris iš tiesų gana panašus į serijinių transporto priemonių.

Tai savo ruožtu leidžia tiksliau valdyti mašiną“, – sako lenktynininkas.

Po visų rimtesnių avarijų saugos lankai yra apžiūri ir varžybų saugos komisarų ir gamintojų atstovų. Pastebėjus deformacijas lankai keičiami.

Antras svarbiausias kovinių automobilių saugos elementas, pasak B. Vanago, – anatominės sėdynės.

„Jos pagamintos iš itin tvirtos medžiagos, apgaubia visą kūną tarsi vėžlio kiautas. Sportinės sėdynės tvirtinamos tiesiai prie kėbulo, be greičiau patogiai susireguliuoti sėdėseną padedančių bėgelių“, - sako B. Vanagas.

Dar vienas privalomas lenktyninių mašinų atributas – daugiataškio tvirtinimo saugos diržai.

B. Vanagas pasakojo, kad 2 jų tvirtinami apatinėje dalyje ir perveria sėdynę ties kojomis, kiti 2 ties juosmeniu, o dar 2 – ties pečiais.

Visi šeši diržai „susitinka“ sagtyje šiek tiek žemiau vietos, o pasak lenktynininko, medikai juos pakrikštytjo „linea umbilicalis“, eilinių mirtingųjų vadinamos tiesiog bamba.

„Svarbi detalė, kad visi saugos diržai atsegami vienu judesiu. Diržais lenktynininkai taip prispaudžiami prie sėdynių, kad kūnas visiškai nejuda.

Beje, abu ekipažo nariai lengvai pasiekiamoje vietoje privalo turėti specialius peilius saugos diržams perpjauti, jei dėl kokių nors priežasčių užstrigtų sagtys.

Po didesnių avarijų saugos diržai paprastai keičiami naujais“, - sako B. Vanagas.

Civiliai automobiliai neturi penktojo saugumo elemento – ugnies gesinimo sistemos.

Po lenktyninę mašiną yra išvedžioti vamzdeliai, kuriais, nelaimės atveju, į variklio skyrių, aplink degalų baką ir piloto – šturmano darbo vietas purškiama gesinanti medžiaga.

„Ši sistema aktyvuojama jungikliu, pažymėtu „E“ raidės baltame skritulyje, galinčiu būti tiek mašinos salone, tiek išorėje.

Automobilio išorėje, prie variklio dangčio ir priekinio stiklo, vairuotojo pusėje montuojamas srovės jungiklis. Jis žymimas trikampyje raudonu „žaibo“ ženklu“, - pasakoja sportininkas.

Su šiais dalykais tiesiogiai susijusi sportininkų apranga. Specialūs apatiniai drabužiai ir iš daugiasluoksnio audinio siūti kombinezonai privalo keliolika sekundžių atlaikyti atviros ugnies atakas. Nedegia medžiaga apgaubiamas ir degalų bakas.

Kėbuliniais automobiliais startuojantys sportininkai savo nuožiūra gali rinktis uždarus arba atviro tipo šlamus.

Visais atvejais privalu naudoti ant lenktynininko pečių dedamą HANS (Head and Neck Support – galvos ir kaklo atrama) įrangą, ribojančią galvos judėjimo amplitudę.

Svarbi ir žiūrovų reakcija

B. Vanagas atkreipia dėmesį, kad visi šie saugikliai turi vieną trūkumą – greitai išlipti iš apgadinto automobilio salono nėra paprasta. Ypač, jei nuo smūgio vairuotojas ir šturmanas praranda sąmonę arba būna ištikti šoko.

„Tokiais atvejais tinkama žiūrovų reakcija ir pagalba yra labai svarbi. Kiek įmanoma greičiau reikėtų atlikti keletą dalykų. Pirmiausia – nusiųsti pagalbos signalą į varžybų centrą.

Tam pakanka atidaryti sportinio automobilio dureles ir susirasti, kur sumontuota mobiliojo ryšio – vadinamojo „GPS tracking“ – sistema.

Dažniausiai ji fiksuojama virš šturmano prie saugos lankų ir turi du mygtukus: žalią „OK“ ir raudoną „SOS“.

Pastarasis svarbus tada, kai sportininkams akivaizdžiai reikia profesionalios medikų arba kitų specialiųjų tarnybų pagalbos.

Paspaudus „SOS“ mygtuką lenktynių koordinaciniame centre gaunama ne tik žinia apie incidentą, tačiau ir tiksli informacija, kuriame trasos taške jis atsitiko.

Tai kur kas geriau nei bandymai telefonu paaiškinti kas kur nutiko“, – sako automobilio pilotas.

Pasak B. Vanago, itin svarbu tokiais atvejais neprarasti savitvardos.

Lenktininkas sako, kad šokdami padėti avariją patyrusiam ekipažui, žmonės patys turi būti itin atsargūs, nes ralio metu toje pat vietoje kitas (nieko apie incidentą nežinantis) lenktyninis automobilis gali atsidurti jau po keliolikos sekundžių.

Todėl reikėtų pasitikti atvažiuojančius lenktynininkus pabėgėjus mažiausiai 50 metrų nuo incidento vietos, kad liktų erdvės ir laiko pristabdyti.

Komentarai (2)