Indija ir Pakistanas tarpusavyje varžosi nuo pat 1947-ųjų, kai subyrėjus Britų Indijai tapo savarankiškomis valstybėmis. Nuo to laiko tarp šalių įvyko net keturi kariniai konfliktai: 1947, 1965, 1974 ir 1999 metais.

Ant karo slenksčio, tiesą sakant, šalys buvo atsidūrusios ir 2008-aisiais. 1999 metų Kargilio karas vertinamas kaip ypač pavojingas karinis konfliktas, nes abi šalys jau turėjo branduolinių galių.

Kokios galėjo būti į branduolinį peraugusio karo pasekmės, svarstoma portalo „The National Interest“ publikacijoje.

Pirmą kartą branduolinį ginklą, kodiniu pavadinimu „Besišypsantis Buda“, Indija išbandė 1974 metų gegužę. Kurti branduolinius ginklus Indiją skatino Kinijos kaimynystė. 1962 metais Indija jau buvo patyrusi pralaimėjimą su šia valstybe kilusiame pasienio konflikte, bet dar svarbesniu stimulu tapo tai, kad Kinija turėjo branduolinių ginklų, taigi, Indija jautėsi priversta ir pati jais apsirūpinti.

Iki 1998 metų gegužės Indija laikėsi branduolinių bandymų moratoriumo, tačiau kai jį nutraukė, įvykdė penkių bandymų seriją: susprogdino keturias branduolines ir vieną vandenilinę bombą. Pastarąjį bandymą derėtų laikyti iš dalies nesėkmingu.

Šiuo metu Indijos arsenale gali būti 90–110 branduolinių kovinių galvučių, paskirstytų tarp Indijos branduolinę triadą sudarančių elementų: branduoliniam ginklui gabenti pritaikytų lėktuvų, iš sausumos leidžiamų balistinių raketų ir naujo strateginio povandeninio raketnešio „INS Arihant“. Toks paskirstymas teikia šaliai pakankamą lankstumą ir galimybę atsilaikyti po pirmo kitos branduolinį ginklą turinčios valstybės suduoto smūgio.

Galima priminti, kad Indija konflikto atveju yra įsipareigojusi branduolinį ginklą naudoti ne pirmoji, o tik atsakydama į analogišką priešiškos valstybės ataką.

Branduoliniais ginklais galinčioms smogti Indijos oro pajėgoms priskiriama dalis iš Rusijos užsakytų 272 daugiafunkcinių lėktuvų Su-30MK1, 69 naikintuvų MiG-29 ir 51 naikintuvas „Mirage 2000“. Kai kurie iš jų greičiausiai buvo modifikuoti, kad galėtų gabenti branduolinį ginklą.

Kalbant apie antrą triados komponentą – „žemė–žemė“ tipo raketas – reikia įvardyti taktines balistines raketas „Prithvi“. Jų skrydžio nuotolis – apie 150 kilometrų. Jomis galima atakuoti priešo taktinius taikinius, pavyzdžiui, oro pajėgų bazes, štabus arba ryšių, logistinius mazgus.

Vidutinio nuotolio balistinės tarpžemyninės raketos „Agni“ gali suduoti smūgį Pakistano branduoliniam arsenalui, miestams, uostams ir kitiems svarbiems objektams.

Pagaliau, Indija formuoja keturių balistinėmis raketomis aprūpintų povandeninių laivų flotilę, kurios priešakyje – „INS Arihant“. Šis povandeninis raketnešis, gabenantis ir trumpo, ir vidutinio nuotolio balistines raketas, pajėgus plukdyti 12 trumpo nuotolio balistinių raketų „K-15 Sagarika“, kurių maksimalus skrydžio nuotolis – apie tūkst. km., arba keturias vidutinio nuotolio balistines raketas K-4, kurių skrydžio nuotolis – 3, 5 tūkst. km. „Arihant“ klasės povandeniniai laivai gali būti ypač pavojingi, mat, kitaip nei sausumoje arba lėktuvuose dislokuoti branduoliniai ginklai, povandeniniai laivai yra sunkiau aptinkami ir sunaikinami.

Pakistano branduolinį arsenalą, kiek žinoma, sudaro 110–130 vienetų ginklų, ir jų skaičius, kaip manoma, palaipsniui auga. Kitaip nei Indija, Pakistanas, atrodo, neturi ypač galingų termobranduolinių ginklų. Tačiau Pakistanas taip pat neįsipareigojęs pirmasis nenaudoti branduolinių ginklų.

2015 metais institutas „Carnegie Endowment for International Peace“ ir ne pelno organizacija „The Stimson Center“ nustatė, kad per metus Pakistanas pajėgus pagaminti dvidešimt branduolinių galvučių. Judėdamas tokiu tempu Pakistanas laisvai gali pakilti į ketvirtą ar net trečią vietą galingiausią branduolinį ginklą turinčių valstybių sąraše.

Pakistanas, kaip ir Indija, laikosi branduolinės triados principo, pagrįsto sausumoje, ore ir jūroje eksploatuojamomis branduolinio užtaiso sistemomis. Islamabadas, kaip manoma, yra modifikavęs ne tik JAV gamybos naikintuvus F-16A, bet galbūt ir prancūziškus „Mirage“, kad jais būtų galima skraidinti branduolinius ginklus.

Sausumoje dislokuojamos raketų sistemos – tai „Hatf“ serijos mobiliosios raketos, tarp kurių – kietuoju kuru varomos „Hatf-III“ (nuotolis – 290 kilometrų), taip pat kietuoju kuru varomos „Hatf-IV“ (nuotolis – 750 kilometrų) ir skystuoju kuru varomos „Hatf V“ (nuotolis – 1,2 tūkst. km).

Gali būti, kad į šį sąrašą jau reikia įtraukti ir dar ilgesnio nuotolio raketas „Hatf VI“ (diapazonas – 2 tūkst. km). Siekdamas apsiginti nuo grėsmių, kylančių iš Andamanų ir Nikobarų Salų, Pakistanas kuria ir tarpinio nuotolio raketą „Shaheen III“, galinčią pasiekti net už 2,8 tūkst. km esančius taikinius.

Siekdamas apsirūpinti jūroje dislokuojamomis atgrasomojo poveikio branduolinėmis sistemomis, Pakistanas pasuko pigiau atsieinančiu keliu: užuot gaminęs specialius raketnešius, sparnuotosiomis raketomis „Babur“ aprūpino turimus įprastus ir povandeninius laivus.

Naujausia šių raketų versija – „Babur-2“ – gali nuskrieti net 700 km. Ją valdyti galima senesnėmis navigacijos technologijomis TERCOM ir DSMAC. „Babur-2“ galima leisti ir iš sausumos, ir iš jūros. Pastaruoju atveju ją sunkiau susekti ir sunaikinti.

Iš povandeninių laivų leidžiamos raketos versija – „Babur-3“ – buvo išbandyta 2017 metų pradžioje. Ji laikoma pačia pažangiausia iš visų Pakistano branduolinio užtaiso sistemų.

Tad kaip atrodytų branduolinis karas Pietų Azijoje? Prasidėtų jis, ko gero, kaip įprastas konvencinis konfliktas, veikiausiai išprovokuotas kokio nors pasienyje įvykusio incidento. Nekontroliuojamai plisdamas jis imtų reikštis sausumos, jūros ir oro pajėgų susidūrimais.

Pralaiminti šalis, ypač matydama, kaip bombarduojami didžiausi jos miestai, tikrai turėtų pademonstruoti didžiulę valią norėdama atsispirti pagundai pasinaudoti taktiniais branduoliniais ginklais. Vos vieno tokio ginklo panaudojimas galėtų sukelti atsakomuosius veiksmus ir išprovokuoti nekontroliuojamą grandininę reakciją.

Komentarai ()