Antrajame pasauliniame kare 1941 m. Sovietų Sąjungą užpuolė ne tik nacistinė Vokietija – ji turėjo ir nemažai sąjungininkų, kurie turėjo savų tikslų.

Vokietijos puolimas užklupo Sovietų Sąjungą nepasiruošusią – per trumpą laiką Vokietijos kariuomenė užėmė dideles teritorijas, o sovietų kariuomenė patyrė didelius nuostolius. Nepaisant šių pasiekimų vokiečių planai užbaigti karą iki žiemos nepavyko, 1941 m. žiemą sovietai kontratakavo ir sustabdė vokiečių viržimąsi Maskvos mūšyje. Prasidėjo ilgas sekinamasis karas, kuriam Vokietijai nebuvo pasiruošusi.

Tačiau Vokietija turėjo ir nemažai sąjungininkų, kurie, vedami savų tikslų, įsitraukė į karą prieš sovietų imperiją.

Italai

Fašistinė Italija, pagrindinė nacistinės Vokietijos sąjungininkė Antrojo pasaulinio karo metais, daugiausia buvo atsakinga už Viduržemio jūros karo teatrą. Tačiau Hitleris taip pat norėjo, kad Benito Mussolinis suteiktų savo kariams galimybę įrodyti save „Kryžiaus žygyje prieš bolševizmą“.

62 000 pajėgų ekspedicinis korpusas buvo išsiųstas į Rytų frontą. Tai buvo 8-osios Italijos armijos, sudarančios apie 235 000 vyrų, kuri bus suformuota 1942 m. vasarą, pagrindas. Tačiau vokiečius nelabai sužavėjo Italijos dalinių pasirengimas kovai. Italai pasirodė visiškai nepasirengę karui: jiems trūko transporto priemonių, sunkiųjų ginklų, amunicijos ir atsargų.

Italijos armija patyrė didelių nuostolių per Stalingrado mūšį ir 1943 m. buvo išvesta iš SSRS. Po to, Rytų fronte dalyvavo tik nedideli Italijos daliniai.

Rumunai

1918 m. Rumunija, pasinaudodama Rusijos pilietinio karo chaosu, aneksavo Besarabiją, kuri nuo 1812 m. buvo Rusijos imperijos dalis. Maskva niekada nepamiršo šio praradimo ir 1940 m., susigrąžino Besarabijos kontrolę. Tuo pat metu, pritariant vokiečiams, didelės Rumunijos teritorijos atiteko Vengrijai ir Bulgarijai, kurios turėjo teritorinių pretenzijų.

Praradusi iki 40 procentų savo teritorijos, Didžioji Rumunija per naktį nustojo būti „Didžioji“. Trečiasis Reichas, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį, nedelsdamas priviliojo nusilpusią ir traumuotą šalį (kuri iki tol buvo orientuota į Vakarų sąjungininkus) į savo stovyklą. Už dalyvavimą artėjančiame kare prieš SSRS rumunams buvo pažadėta grąžinti ne tik prarastą Besarabijos regioną (taip pat Sovietų Sąjungai perduotą Šiaurės Bukoviną), bet ir nemažos dalies sovietinės Ukrainos teritorijos.

Rumunijos pajėgos kartu su Vermachtu įžengė į Volgos upės ir Kaukazo kalnų regioną. Tačiau Stalingrade 3-oji ir 4-oji Rumunijos armijos buvo visiškai sutriuškintos, todėl žuvo daugiau nei 158 000 Rumunijos karių.

Rumunijos pajėgos buvo sugrąžintos prie savo nacionalinių sienų ir šalį apėmė antivokiški, pacifistiniai jausmai. 1944 m. rugpjūčio 23 d. Moldovoje ir Rumunijos šiaurės rytuose vykusiame mūšyje prieš Raudonąją armiją Rumunijos diktatorius Antonescu buvo nušalintas karaliaus Michaelio I. Monarchas nedelsdamas paskelbė nutraukiantis karo veiksmus prieš SSRS ir Vakarų sąjungininkus. Rumunija prisijungė prie antihitlerinės koalicijos.

Vengrai

Pagrindinis motyvas, paskatinęs vengrus prisijungti prie vokiečių kampanijos rytuose, buvo noras neprarasti to, ką jau turėjo – Šiaurės Transilvanijos, o ne įsigyti naujos teritorijos.

Šis didelis regionas, kuriame mišriai gyvena Rumunijos ir Vengrijos gyventojai, buvo Austrijos ir Vengrijos imperijos dalis iki I pasaulinio karo pabaigos. 1918 m. Transilvanija prijungta prie Rumunijos, o 1940 m. vokiečiai ją paskyrė Vengrijai antruoju Vienos apdovanojimu. Rumunijos kariuomenei įsiveržus į SSRS, Budapešto valdantieji rimtai susirūpino, kad jei Vengrija neprisidės prie konflikto, Hitleris gali persvarstyti Šiaurės Transilvanijos likimą jį palaikančių rumunų naudai.

Vengrijos pajėgos dalyvavo kovose prieš Raudonąją armiją Ukrainoje. 1941 m. Liepos – rugpjūčio mėn. Vykusiame Umano mūšyje vengrai padėjo vokiečiams sunaikinti 20 sovietų divizijų. 1942 m. vasarą 200 000 pajėgų Vengrijos 2-oji armija, geriausiai parengta ir sukomplektuota, buvo išsiųsta į Kursko ir Voronežo sritis.

1943 m. sausio mėn., sovietų kariuomenė smogė Vengrijos 2-ajai ir 8-ajai Italijos armijoms. Trisdešimt tūkstančių Vengrijos karių žuvo ir 50 000 buvo paimti į nelaisvę, o didelė dalis jų tankų, transporto priemonių ir artilerijos buvo prarasta. „Voronežo katastrofa“ buvo baisiausias pralaimėjimas per visą Vengrijos kariuomenės istoriją.

1944 m. kovo mėn. sužinojęs, kad Vengrijos lyderis regentas Miklósas Horthy vedė slaptas derybas su Vakarų sąjungininkais, Adolfas Hitleris pradėjo operaciją „Margarethe“: per kelias dienas visa šalis buvo be kraujo praliejimo užimta vokiečių kariuomenės. Horthy liko valdžioje, tačiau jis buvo priverstas atsisakyti derybų. Nepaisant to, spalio 15 d., kai Vengrijos teritorijoje jau vyko kovos, regentas paskelbė paliaubas su Sovietų Sąjunga. Reaguodami į tai, vokiečiai nušalino Horthy, o jo vietoje buvo pastatytas Ferencas Szálasi. Vengrija pateko į visišką Trečiojo Reicho kontrolę.

Suomiai

Suomija vertino savo dalyvavimą Vokietijos kampanijoje prieš Sovietų Sąjungą kaip 1939–1940 m. Žiemos karo tęsinį, per kurį šalis prarado dalį savo teritorijos, įskaitant šiaurinę Karelijos sąsmaukos dalį.

Tačiau Suomijos pajėgos neapsiribojo vien prarastų teritorijų atgavimu. Jie užėmė nemažą dalį sovietinės Karelijos, taip pat užblokavo Leningradą iš šiaurės. Apskrita, sovietų ir suomių Rytų fronto sektorius buvo tyliausias per visą karą. Raudonojoje armijoje sklandė anekdotas apie sovietų karius, kurie priešinosi suomiams: „Pasaulyje nekovoja tik trys armijos - Švedijos armija, Turkijos armija ir 23-oji sovietų armija“.

1944 m. rugsėjo 19 d. Suomija sudarė Maskvos paliaubas su SSRS ir Jungtine Karalyste. Suomija atidavė dalį Karelijos ir Salla teritorijos, taip pat tam tikras salas Suomijos įlankoje. Sovietai gavo teisę išsinuomoti Porkkalos pusiasalį netoli Helsinkio kaip bazę savo kariniam jūrų laivynui 50 metų (grąžintas 1956 m.).

Viena svarbiausių paliaubų sąlygų buvo Suomijos bendradarbiavimo su Vokietija nutraukimas. Dėl to, 1944 m. rugsėjį kilo Laplandijos karas, kuriame suomiai iš savo šalies išvarė vokiečių armiją.

Švedai

Antrojo pasaulinio karo metu Švedija turėjo iš dalies atsisakyti savo neutralumo politikos, tiek spaudžiama Vokietijos, tiek po Sovietų Sąjungos išpuolio prieš Suomiją 1939 m. lapkričio mėn.

Pasiskelbusi „nekariaujančia“ valstybe, Švedija pradėjo aktyviai tiekti suomiams ginklus, amuniciją ir pasiuntė daugiau kaip 8000 Švedijos savanorių korpuso vyrų kovai su Raudonąja armija.

Tačiau švedai daug mažiau norėjo remti Tęstinį karą, kurį Suomija pradėjo prieš Sovietų Sąjungą, nes tai jau nebuvo kova dėl išlikimo ir nepriklausomybės. Vis dėlto Švedijos savanorių daliniai vėl buvo išsiųsti į Rytų frontą.

Švedijos karinis dalinys, papildęs Suomijos gretas, buvo „Svir“ kompanija, taip pavadintas upės vardu netoli Ladogos. 1942 m. vasario mėn. dislokuotas 13-ajame suomių pėstininkų pulke savanorių būrys kovojo iki 1944 m. rugsėjo mėn.

Tęsinys kitame puslapyje:

Kroatai

Kai 1941 m. balandžio mėn. ant okupuotos ir išdraskytos Jugoslavijos karalystės griuvėsių buvo įkurta vadinamoji Nepriklausoma Kroatijos valstybė, Kroatijos visuomenė suskilo į dvi dalis. Kai kurie žmonės prisijungė prie pasipriešinimo judėjimo, kiti, būtent nacių „Ustaše“ organizacijos vadovo Ante Pavelićo rėmėjai, mielai bendradarbiavo su Trečiuoju Reichu.

Iš pradžių Hitleris neketino įtraukti Kroatijos dalinių į operaciją „Barbarossa“, tačiau galiausiai sutiko su Paveličiaus prašymu suteikti jiems galimybę prisijungti prie „visų laisvę mylinčių tautų kovos su komunizmu“. 369-asis Kroatijos sustiprintas pėstininkų pulkas, kuriame buvo iki 4000 vyrų, taip pat Kroatijos oro pajėgos ir karinio jūrų laivyno legionai išvyko į Rytų frontą.

Kroatijos pulkas buvo vienintelis užsienio vienetas, kuriam vokiečiai tiesiogiai priskyrė Stalingrado puolimą.

Tačiau, po sunkių žiemos mūšių Kroatijos legionas praktiškai nustojo egzistuoti. Tie, kurie išgyveno, buvo sugauti sovietų. Iš Stalingrado oru buvo evakuota apie 1000 Kroatijos legiono narių. Jie prisijungė prie naujos 369-osios Kroatijos pėstininkų divizijos, kovojusios prieš Tito partizanus Balkanuose. Jie niekada negrįžo į Rytų frontą.

Ispanai

1941 m. birželio 22 d. Vokietijos ataka prieš Sovietų Sąjungą sukėlė neregėtą entuziazmą Ispanijoje. Tą pačią dieną užsienio reikalų ministras Ramón Serrano Suñer informavo Vokietijos ambasadorių Madride, kad jo šalis palankiai vertina tai, kas įvyko, ir yra pasirengusi padėti Trečiajam Reichui siunčiant savanorius.

Norinčiųjų išvykti į Rytų frontą motyvai buvo įvairūs. Kai kurie norėjo atkeršyti už SSRS kišimąsi į Ispanijos pilietinį karą, o kiti nuoširdžiai nekentė komunizmo. Buvo ir tokių, kurie tai suprato kaip „atpirkimo“ priemonę savo respublikoniškai praeičiai, o kai kurie, slapta likę ištikimi nugalėtai Respublikai, atvykę į karo zoną net tikėjosi pabėgti į Raudonosios armijos pusę.

Iš viso 50 000–70 000 ispanų tarnavo 250-osios pėstininkų divizijos, dar vadinamos Ispanijos savanorių divizija arba tiesiog „mėlynąja divizija“, nariais per visą jos dalyvavimo kare prieš SSRS laikotarpį. Be to, „mėlynoji eskadrilė“ veikė danguje virš Sovietų Sąjungos.

1943 m. rudenį Francisco Franco, matydamas, kaip keičiasi karo eiga, nusprendė išvesti savo kariuomenę iš SSRS. Nepaisant to, kai kurie ispanai nusprendė likti Rytų fronte. Tačiau, neoficialiai iš Ispanijos atvykdavo vis nauji savanoriai.

Slovakai

1939 m. pavasarį nacių Vokietija sudavė paskutinį smūgį nusilpusiai Čekoslovakijai po to, kai Vakarų valstybės paliko ją vokiečių malonei. Susikūrė Slovakijos respublika. Tai buvo pirmoji slovakų valstybė per visą jų istoriją. Bėda ta, kad ne visi slovakai buvo patenkinti tuo, kad jų tėvynė buvo paversta Trečiojo reicho palydovine valstybe.

Slovakai neturėjo jokio pagrindo kovoti su Sovietų Sąjunga, o vokiečiai neplanavo jų įtraukti, tik laikė Slovakiją tranzito zona. Nepaisant to, prezidento Jozefo Tiso vyriausybė savanoriškai kariavo kartu su naciais Rytų fronte. „Visiškai solidarizuodamiesi su Didžiuoju germanų reichu, Slovakijos žmonės užima savo vietą ginant Europos kultūrą“, - pareiškė vidaus reikalų ministras Aleksandras Machas.

Realybė smarkiai skyrėsi nuo propagandinių šūkių. Slovakai pasirodė esą nepatikimiausi iš Vokietijos sąjungininkų Rytų fronte. Jie masiškai perėjo į Raudonosios armijos ir sovietų partizanų pusę.

1944 m. prasidėjus Slovakijos nacionaliniam sukilimui, daugelis Slovakijos armijos dalinių ne tik nesugebėjo dalyvauti jš slopinant, bet ir pereidinėjo į sukilėlių pusę. Todėl vokiečių kariuomenei teko griežtai kontroliuoti likusią Slovakijos armiją.

Prancūzai

„Šis karas yra mūsų karas ir mes jį kariausime iki pergalės“, - taip fašistinės Prancūzijos liaudies partijos lyderis Jacquesas Doriot'as komentavo Vokietijos invaziją į Sovietų Sąjungą 1941 m. vasarą. Okupuotos Prancūzijos teritorijoje veikiančios kolaborantistinės organizacijos ir marionetinis Viši režimas iš tikrųjų buvo pagrindinė varomoji jėga, siųsianti Prancūzijos karius į Rytų frontą.

Tačiau visa Prancūzijos visuomenė nepalaikė nei bendradarbiavimo su priešu, nei karo prieš SSRS. Per visą Prancūzijos savanorių prieš bolševizmą legiono gyvavimo laikotarpį užsiregistravo ne daugiau kaip 7000 žmonių.

Prancūzijos legionieriai buvo operacijos „Taifūnas“ įkarštyje prartėjo prie sovietų sostinės vos 63 km nuo Kremliaus.

Vokietijos ir Viši propaganda be paliovos kartojo, kad legiono kariai buvo Napoleono „Grande Armée“ paveldėtojai, pakviesti atkurti savo protėvių garbę ir šlovę.

Prancūzai netgi suorganizavo lauko keliones į Borodino, legendinio 1812 m. mūšio vietą.

Po patirtų didelių pralaimėjimų prieš Raudonąją armiją, 1944 m. prancūzų legionas buvo galutinai atšauktas iš fronto ir išformuotas.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (1)