Skersai ir išilgai per visas JAV driekiasi šios didžiulės betoninės rodyklės. Bet kam jos buvo skirtos?

Kai JAV Pašto tarnyba oro pašto paslaugą pristatė 1920 m., paštą skraidinti buvo galima skristi tik šviesiu paros metu, kai pilotai galėjo pamatyti, kur skrenda. Amžiuje prieš sudėtingas navigacijos sistemas skristi sutemus buvo pernelyg pavojinga. Paštą gabenę pilotai, keliaudami per šalį, orientavosi pagal kelius, upes, geležinkelio bėgius ir garsus orientyrus. Kai šių orientyrų nebuvo matyti, jie neskrido.

Sutemus lėktuvai nusileisdavo tam skirtuose aerodromuose netoli geležinkelio linijų. Tada jų gabenti laiškai buvo kraunami į traukinius, kurie jį veždavo visą naktį iki paryčių. Tada paštas būdavo sukraunamas į kitą lėktuvą, kuris ir vėl skrisdavo iki sutemų. Tokiu greičiu užtrukdavo apie tris su puse dienos, kol laiškai iš Niujorko paseikdavo San Franciską, o tai buvo tik viena diena mažiau nei siunčiant tik geležinkeliu, o oro transportas kelia didesnę riziką ir išlaidas. Kad oro pašto paslauga netaptų nuostolinga, reikėjo daug spartesnio pašto gabenimo, o tai reiškė skraidymą naktį. Bet kaip?

1921 m. vasario 21 d. JAV paštas pradėjo naktinio skraidymo eksperimentą, kai išsiuntė du lėktuvus į rytus nuo San Francisko ir dar du į vakarus nuo Niujorko. Lėktuvai skrido estafetės principu. Kai pilotai nusileisdavo, jų pašto maišai buvo perkeliami į kitą lėktuvą su nauju pilotu, kuris nuskraidindavo paštą į kitą stotelę. Lėktuvams keliaujant per šalį, maži miesteliai palei kelią nušvito, nes visą naktį degė dideli laužai.

Taip turėjo vykti eksperimentiniai skrydžiai, tačiau taip nenutiko. Vakarų kryptimi skridę skrydžiai buvo priversti sustoti Čikagoje, kai užklupo sniego audra. Vienas iš rytų krypties skrydžių baigėsi, kai pilotas Williamas Lewisas sudaužė savo lėktuvą ir žuvo. Bet kitas lėktuvas, skridęs į rytus iki Hazelhurst Field Niujorke, pristatė paštą praėjus vos 33 valandoms ir 20 minučių po to, kai išvyko iš San Francisko. Tai maždaug 65 valandomis greičiau nei siunčiant laišką traukiniu. Jau kitą dieną Kongresas balsavo už tai, kad oro pašto tarnybai būtų skirta 1,25 mln. dolerių tolesnei sistemos plėtrai.

Transkontinentinis oro kelias

1923 m. Kongresas skyrė papildomų lėšų apšviestam oro keliui visoje JAV sukurti. Nuo San Francisko iki Nevados, Jutos, Vajomingo, Nebraskos, Ajovos, Ohajo, Pensilvanijos ir Niujorko projektuojai sukūrė švyturių ir avarinių kilimo ir tūpimo takų sistemą, išdėstytą 10–30 mylių (16-48 km) atstumu, atsižvelgiant į reljefą. Kiekvienoje vietoje buvo pastatytas 15 metrų aukščio plieninis bokštas, kurio viršuje buvo sumontuotas besisukantis prožektorius.

Švyturiai buvo išdėstyti pakankamai arti vienas kito, kad pilotui praskridus pro vieną iš jų, tolumoje matytųsi kitas. Tai veikė giedru oru, tačiau dieną, kai buvo apsiniaukę ir buvo blogas matomumas, pilotui buvo sunku surasti sekantį švyturį. Dėl šios priežasties ant švyturinių bokštų pagrindo buvo supiltos milžiniškos daugiau kaip 20 m ilgio betoninės rodyklės, kurios rodė kryptį į sekantį švyturį. Betoninės rodyklės buvo nudažytos ryškiai geltonai, kad jos būtų geriau matomos iš oro.

1920-ųjų pabaigoje išilgai 4289 km nuo Niujorko iki San Francisko buvo pastatyti 284 švyturiai.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)