Įdomiausi faktai apie antrą didžiausią armiją pasaulyje – Indijos kariuomenę: prestižas, kastos ir teatrinė egzotika (Foto, Video)  (2)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

4. Sunkus pasirinkimas

Indijoje didžiulė įstojimo konkurencija yra ne tik karininkų mokyklose. Nors šalyje yra nuostata dėl karo tarnybos, tarnauti priimami ne visi. Tiesą sakant, nėra prasmės šaukti šauktinių, nes besikreipiančiųjų srautas kasmet nemažėja. Įskaitant paprastus karius.

 

Tarnauti tėvynei Azijos šalyje galima nuo 16 metų. Jaunuoliai, vyresni nei 25 metų, į karinę tarnybą Indijoje nepriimami. Į karinį jūrų laivyną paimami naujokai nuo 15 iki 22 metų. Tuo pačiu metu ne kiekvienas gali gauti net „paprasčiausią“ tarnybą kariuomenėje. Faktas yra tas, kad Indijoje yra nemažai problemų su švietimo sistema. Todėl, norint būti kandidatu į tarnybą, pirmiausia reikia įgyti išsilavinimą.

Kitaip tariant, šauktinis turi būti raštingas (mokėti skaityti, rašyti, skaičiuoti). Po to jo laukia fizinės sveikatos patikrinimas, kurio sunkumą lemia būsimos kariuomenės pareigos ir šaka, kurioje tarnaus šauktinis. Komisijos, rinkdamos karius, pirmenybę teikia kaimo berniukams ir mergaitėms, nes jie dažniausiai yra fiziškai stipresni ir mažiau įnoringi savo poreikiais.

Tie keli laimingieji, patekę į kariuomenę, lieka joje tarnauti 15 metų. Tarnavimas Indijos kariuomenėje yra visavertis darbas. Kariai 10 metų tarnauja koviniuose vienetuose tiesiogiai kadrinėse rikiuotėse, o likusius 5 metus tarnauja rezerve.

 

Technikos daliniuose kariai kadriniuose padaliniuose tarnauja 12 metų, o atsargoje tarnauja tik 3 metus. Į technikos padalinius paprastai atrenkami 18 metų jaunuoliai, turintys pagrindinį techninį išsilavinimą.

5. Vadai-poliglotai

Tapimas jaunesniu seržantu ir brigadininku yra didelis žingsnis žmogui, kuris pasirinko kario, o ne karininkų korpusą. Indijoje labai sunku tapti seržantu ar karininku.

Pirmiausia kareivis turi laisvai mokėti dvi valstybines kalbas – hindi ir anglų. Tuo pačiu metu atrankos procese pirmenybė teikiama tiems kandidatams, kurie kalba bent vienu ar keliais vietiniais dialektais (Indijoje jų yra labai daug). Visa tai turi ne tik grynai praktinę prasmę, bet tam tikra prasme yra ir tradicija.

Nuo kolonijinio laikotarpio, Indijos jaunesnieji karininkai tradiciškai kalba keliomis kalbomis, kai jie daugiausia būdavo kaip britų armijos padėjėjai ir vertėjai, kurie dažniausiai nemokėjo ne tik tarmių, bet ir hindi kalbos.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: MTPC
MTPC
(47)
(5)
(42)

Komentarai (2)