Tai, kad Vladimiras Putinas įsiveržė į Ukrainą, sukeldamas Rusijai didžiulius ekonominius nuostolius, nereiškia, kad ekonomika jam nesvarbi. Priešingai, ekonominiai rodikliai atliko svarbų vaidmenį priimant jo sprendimą.

Kadangi jis nebegalėjo užtikrinti pajamų augimo ar bent jau įtikinti rusų, kad ekonomika tvarkosi geriau nei galėtų kitu atveju, jis pabandė pakartoti 2014 m. Krymo scenarijų. Tai galėjo pasiteisinti, tačiau jis neteisingai apskaičiavo.

V.Putino agresija atnešė ukrainiečiams materialinę destrukciją ir žmogiškąją tragediją. Tačiau karas taip pat sugriovė Rusijos ekonomiką. 2022 m. Rusijos bendrasis vidaus produktas smuks mažiausiai 11 proc. ir tai bus didžiausias nuosmukis nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios. Kodėl jis pradėjo šį karą?

Politologas Adamas Przeworskis kadaise rašė, kad autoritarinė pusiausvyra remiasi ekonomine gerove, melu arba baime. Kaip ir dauguma XXI a. „sukčių diktatorių“, V.Putinas iš pradžių atsisakė baimės įvarymo.

Pirmąjį savo valdymo dešimtmetį jis vadovavo spartaus ekonomikos augimo laikotarpiui, kurį lėmė kylančios naftos kainos ir ekonominės reformos dešimtajame dešimtmetyje bei dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Šis klestėjimas atnešė jam tikrą populiarumą.

Tačiau V.Putinui centralizavus valdžią ir skatinant korupciją bei slopinant konkurenciją, jo ekonominis modelis prarado pagreitį. Atsigavus po pasaulinės finansų krizės, Rusijos BVP augimas sustojo beveik iki nulio. Nustojus augti ekonomikai, labai sumažėjo ir V.Putino populiarumas. Nepriklausomo Levados centro duomenimis, V.Putino palankumo reitingas sumažėjo nuo 88 proc. 2008 m. rugsėjo mėn. iki 60 proc. 2013 m. pabaigoje.

V.Putinas nusprendė ekonominę problemą spręsti neekonominiu sprendimu. Krymo aneksija 2014 m. iš tiesų padidino jo populiarumą, tikriausiai labiau nei jis tikėjosi. Levados centro apklausos parodė, kad vos per kelis mėnesius V.Putino palankumas grįžo iki 88 proc.

Tačiau Krymo efektas išblėso. Kadangi V.Putino valdymo modelis nesuderinamas su ekonomikos augimu, Rusijos ekonomika toliau stagnavo. Nepaisant daugkartinių pažadų vykdyti reformas, investicijos neprasidėjo, kapitalas vis bėgo iš šalies ir Rusija dar labiau atsiliko nuo išsivysčiusių šalių.

Korupcinis V.Putino modelis protegavo jo parankinius paprastų Rusijos gyventojų sąskaita. 2019 m. Rusijos BVP buvo 6 proc. didesnis nei iki Krymo, tačiau realiosios Rusijos namų ūkių pajamos buvo 7 proc. mažesnės už 2013 m. aukščiausią tašką.

Tada V.Putinas perėjo prie antrojo A.Przeworskio autoritarizmo ramsčio – melo. Rusijos valdžia sustiprino cenzūrą ir propagandą. V.Putinas bandė įtikinti rusus, kad jų stagnuojantis gyvenimo lygis yra geresnis už bet kokią galimą alternatyvą. Tačiau šį naratyvą buvo vis sunkiau skleisti, nes jaunesni rusai vengė propagandos ir apeidavo cenzūrą per socialinę žiniasklaidą.

Iki 2020 m. balandžio mėn. palankumas V. Putinui nukrito iki istoriškai žemo lygio – 59 proc. Atsakydamas į tai, jis nunuodijo ir įkalino opozicijos lyderį Aleksejų Navalną, susidorojo su nepriklausoma žiniasklaida ir uždarė žmogaus teisių grupę „Memorial“. Net ir tai nepadėjo sumažinti mažėjančio entuziazmo jo valdymui.

Pritrūkęs galimybių, V.Putinas grįžo prie 2014 m. recepto – tikėjosi, kad trumpas pergalingas karas vėl padidins jo populiarumą, nepaisant nepakankamos ekonominės sėkmės.

Tačiau šį kartą jis smarkiai suklydo. Jis pervertino savo karinę jėgą, nepakankamai įvertino ukrainiečių drąsą ir valią ginti savo šalį ir nesitikėjo Vakarų atsako vienybės ir ryžto. Diktatoriai linkę daryti tokias klaidas, ypač tokie, kurie, kaip V.Putinas, šalina kritikus, slopina nepriklausomą žiniasklaidą ir užgniaužia diskusijas sistemoje ir už jos ribų.

V.Putinas, apsuptas pataikūnų, neišvengiamai pernelyg pasitikėjo savimi ir pradėjo karą, kuris nebuvo nei trumpas, nei, bent jau kol kas, pergalingas.

V.Putino agresijos pasekmės yra katastrofiškos Rusijos ekonomikai ir mirtinai pavojingos Rusijos politikai. Prieš karą jis buvo suktas diktatorius, apsimetantis demokratu ir besiremiantis pinigais bei manipuliavimu informacija.

Pamatęs, kad 2022 m. tai ne 2014 m., jis perėjo prie trečiojo A.Przeworskio ramsčio – baimės. Praėjus savaitei po karo pradžios, jis uždarė kelias likusias nepriklausomas žiniasklaidos priemones ir įvedė karo cenzūrą.

Pasiskolinęs iš Adolfo Hitlerio, jis dabar antikarinius protestuotojus vadina „nacionaliniais išdavikais“. V.Putino režimas baigė grįžimą nuo XXI a. sukčių diktatūros prie XX a. baime pagrįstos diktatūros. Deja, toks vaizdas Rusijoje bus tol, kol Putinas išliks.

Parengta pagal „Financial Times“ inf.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (5)