ACTA ištakas numatė dar prieš 30 metų (16)
Pastaruosius keletą mėnesių pasaulis nerimsta dėl autorinių teisių: SOPA keičia PIPA, pastarąją keičia ACTA, į gatves išeina tūkstančiai protestuotojų, o autorinių teisių gynėjai nepaliaujamai skundžiasi, kad piratai atima liūto dalį pelno. Kodėl atsirado tokie teisės aktai, kaip ACTA ar šiandien ne itin veiksmingas JAV skaitmeninio tūkstantmečio autorių teisių įstatymas?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Politikai ne vienerius metus ieškojo būdų, kaip pažaboti autorių teisių pažeidimus ir užtikrinti senos sistemos veikimą. Ar prieš 10-15 metų galėjote pagalvoti, kad pasaulis atsidurs tokioje padėtyje? Turbūt ne. Tuo tarpu tyrėjas Ithielas de Sola Poolas (Ithiel de Sola Pool) tai numatė prieš beveik 30 metų. 1984 metais išleistoje knygoje „Technologies without Boundaries: On Telecommunications in a Global Age“ jis jau tada rašė, kad, atsiradus kompiuteriams ir kopijuokliams, taps vis sunkiau atsilyginti autoriams, kurių kūriniai apsaugoti autorinės teisėmis, bei teks ieškoti naujų būdų kaip tai padaryti.
Pateikiame ištrauką iš šios knygos. Primename, kad 1984 metais nemaža dalis visuomenės kompiuterio dar nebuvo mačiusi:
„Ar kompiuteris gali pažeisti autorių teises? Atspausdintas autorių teisėmis apsaugotas dokumentas greičiausiai pažeis Autorių teisių apsaugos teisės akte įtvirtintas normas, kurios suteikia išskirtinę teisę spausdinti, išleisti, kopijuoti ir platinti darbus.
Kompiuterių komunikacijos proceso dalis yra tekstų apdorojimas, kuris iš dalies yra valdomas žmonių ir iš dalies – automatiškas. Dalis tekstų yra niekada nematomi ir saugomi elektroniniu formatu. Kiti tik akimirksniui pasirodo terminalo ekrane, o dar kiti – atspausdinami ant popieriaus. Visi šie tekstai keičiasi dėl įvairių aplinkybių. Teksto gavėjai gali būti aiškiai atpažįstami žmonės, tačiau tuo pačiu metu tai gali būti ir prašalaičiai, kurių prieiga prie teksto bus neužfiksuota. Pastarieji tekstą gali tik skaityti, lyg skaitytojas vartantis knygą, arba padaryti automatinę kopiją: kartais programa tai užfiksuos, kartais ne.
Norint šio proceso etapams ir dalyviams pritaikyti autorių teisių apsaugos koncepciją, prireiks itin detalizuoto įstatymų rinkinio. Štai vienas asmuo norės skirti dalį pinigų autoriui, jei kompiuterio terminalas yra naudojamas kaip spaudos presas, darantis daug vertingo teksto kopijų. Kitas asmuo nenorės taikyti jokių kontrolės priemonių, kai kas nors dirbs prie terminalo kaip skaitytojas ir vartys vertingas rinkmenas. Ribos tarp jų nubrėžti neįmanoma. Šiame laikotarpyje technologijos, skaitytojas, rašytojas, knygų pardavėjas ir spausdintuvas tapo vienu.
Anksčiau buvo galima užtikrinti teisę į spaudos laisvę skaitytojui ir rašytojui, tačiau asmuo, kurio produktas buvo apsaugotas autorių teisių ir jos buvo pažeistos, galėjo iš spaustuvės ir knygų pardavėjų reikalauti, kad šie pažeidimai būtų nutraukti ir atlyginti nuostoliai. To padaryti šiandien neįmanoma.
Tie, kurių gyvenimo gerovė priklauso nuo autorių teisių, nemėgsta tokių komentarų. Jie kovoja, kad kūrybinis darbas būtų kompensuojamas. Taip ir turi būti. Leidėjai turi galimybę apkaltinti ir papildomai apmokestinti bet kurį asmenį, kuris atima kasdienę duoną iš sunkiai gyvenančių rašytojų. Tačiau sistema turi veikti praktikoje. Iš tų, kurie neigiamai atsiliepia apie ją, tikimasi universalaus sprendimo. Pavyzdžiui, jei kas nors pareiškia, kad kalėjimai neišgydo kalinių, būtinai atsiras tas, kuris paklaus: „Ar jūs norite juos išleisti, kad jie žudytų žmones?“ Pirmasis to nebūtinai norės, tačiau faktas, kad kalėjimai nepadeda kaliniams visgi gali būti teisingas. Panašiai kažkas gali pasakyti, kad be galo ir automatizuotai kintančio teksto eroje nėra teisingo būdo suskaičiuoti kopijas ir teisingai jas apmokestinti.
Tokią padėtį šiuo metu ir turime. Ji gali būti nepalanki autoriams ir daryti itin neigiamą poveikį kultūrai. Jeigu ateityje taps sunku autoriams atsiskaityti, skaičiuojant pelną nuo parduoto produkto dalies, tuomet šie ieškos kitų būdų kaip užsidirbti. Kai kurie jų galėtų užsidirbti atvykę į vienus ar kitus renginius arba itin iliustruota ir puikiai surišta knyga gali tapti puikia rinkodaros priemone. Kiti gali pardavinėti prenumeratas, taip užtikrindami, kad klientai bus pirmieji, kuriuos pasieks kūriniai.
Būtent apie šiuos dalykus turime pagalvoti, kol spekuliuojama kokias pasekmes kultūrai turės pasaulis, kuriame sunku apsaugoti autorių teisių saugomus kūrinius. Kol JAV Kongresas bando laikyti frontą, aišku, kad atsiradus kopijuokliams ir kompiuteriams autorinės teisės tampa anachronizmu. Šis įstatymas, kaip ir daugelis kitų šiandien neturinčių ieškinės galios, dar kurį laiką su mumis pabus, tačiau darys vis mažesnę įtaką.”
