Istorijoje netrūksta mitų, kuriuose realūs žmonės demonizuojami ar pagražinami. Nemažai mūsų amžininkų įsitikinę, kad daug metų Apple Computers vadovavęs Stevenas Jobsas – personalinį kompiuterį, skaitmeninį grotuvą, išmanųjį telefoną ir dar planšetę sugalvojęs genialus išradėjas. Šis mitas radosi iš Apple marketingo legendos, tačiau milijonai žmonių pakankamai gerai pamena iki iPodo egzistavusius grotuvus, iki iPhone'o – išmaniuosius telefonus ir iki iPado – planšetes, ir šiuos teiginius gali nesunkiai paneigti. Ankstyvosios asmeninių kompiuterių (AK) istorijos liudininkų gerokai mažiau, ir dėl to ji gerokai primiršta.

Pagrindiniai pirmųjų AK istorijos šaltiniai – patys aparatai muziejų kolekcijose, šiek tiek rašytinių duomenų ir vadinamoji šnekamoji istorija, tai yra liudininkų pasakojimų ir interviu įrašai. Ir dabar kuriami šnekamosios istorijos dokumentai neretai verčia peržiūrėti ankstesnius įvykių įsivaizdavimą. Vienas toks liudijimas atsirado neseniai, 2015 metų rugsėjo 7 dieną, kai pokalbyje facebooke – apie filmus, kuriuose buvo vaizduоjamas Apple ir Jobsas, – vienas iš Apple kompanijos įkūrėjų, Steve'as Wozniakas netikėtai išsakė savo požiūrį į tai, kas vyko 1975–1985 metais.

Vozniakas (jam pačiam labiau patinka būti vadinamam tiesiog „Vozu“) pirmą kartą po daugelio metų paneigė teiginius, neva Jobsas iš Apple buvo atleistas po konflikto su akcininkais, kas buvo visos Apple ir Jobso istorijos kertiniu akmeniu. Pasak Vozo, Jobsą tik nušalino nuo vadovavimo Macintosh projektui po to, kai dėl nesėkmių per vieną prekybos sesiją Apple akcijų kursas nukrito 30%. Jobsas nesėkmingai rezgė intrigas prieš poste jį pakeitusį Johną Sculle'į ir galiausiai 1987 metais išėjo pats. Išsakęs daugybę nežinotų faktų ir aplinkybių, Vozas pabrėžė, kad Jobsas jau tada pasižymėjo legendiniu egocentriškumu ir kad stipriąją jo puse buvo ne technologijų kūrimas, o jų pavertimas pardavimui tinkamu produktu. Viename savo komentare Vozas pasisakė labai aštriai: „Styvas nesigaudė kompiuteriuose ir nesuprato, kaip padaryti gerą mašiną“ (buvo kalbama apie brangių RAM atminties integruotųjų schemų taupymą Lisa kompiuteriui), o kitame: „Jobsas nesuprato, kaip veikia tikra OS, kaip vyksta resursų paskirstymas ir pan.“

Aptarime dalyvavo Sculle'is, pirmosios Apple operacinės sistemos autorius Paulas Lotonas ir kiti pirmieji Apple darbuotojai. Jie taip pat išsakė nuomonę, kad Apple flagmano 1976–1984 metais – Apple II – inžinerinis tobulumas, buvo, visų pirma jį sukūrusio Vozo nuopelnas. Kažin ar galima visa tai, kas pasakyta, priimti už gryną pinigą (akivaizdus pagrindinio kalbėtojo suinteresuotumas jo nuopelnų pripažinimu), tačiau su baigiamąja jo fraze apie Apple ir Jobso mitą nesutikti sunku: „Daugelis mato tai, ką nori matyti“.

Taigi, siekiant išsiaiškinti tikrąjį Jobso vaidmenį, kuriant AK ir apskritai, apie ankstyvąją AK istoriją, reikia mažiau kalbėti apie Jobsą ir daugiau apie technologijas.

Septintojo ir aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečių sandūroje egzistavo trys kompiuterių kategorijos. Tikrieji kompiuteriai – centriniai kompiuteriai (angl. mainframe) su mašinos veikimo laiko paskirstymu ir profesionaliu operatoriumi ar netgi ne vienu. To meto korporatyvinė kompiuterių rinka neoficialiai vadinta „Snieguolė ir septyni nykštukai“ – „Snieguolė“ buvo IBM, „nykštukų“ vaidmenį atliko Burroughs, CDC, GE, Honeywell, NCR, RCA ir Univac.

Antra kategorija buvo minikompiuteriai – bendro, tačiau tiesioginio naudojimo. Plačiausiai buvo naudojami DEC kurtos PDP šeimynos gaminiai.

Individualaus naudojimo kompiuteriai dar kūrimo fazėje buvo pavadinti „mikrokompiuteriais“. Šis terminas reiškė tik prietaisą, kuris vėliau imtas vadinti „sisteminiu bloku“ – korpusą su pagrindine plokšte, procesoriumi, praplėtimo sąsaja ir įvesties/išvesties prievadais (portais). Ekrano, klaviatūros ir manipuliatoriaus (pelės, arba, pavyzdžiui šviesos plunksnos) kompleksas vadinosi „terminalu“. Išsireiškimas „asmenini kompiuteris“ iš pradžių naudotas tik kaip IBM Personal Computer pavadinimas.

Mikrokompiuterių istoriją galima pradėti skaičiuoti nuo „visų demonstracijų motinos“, kurios pavyzdžiu Douglasas Engelbartas pademonstravo asmeninio kompiuterio koncepciją

Idėja, kad kompiuteriai kada nors kasdienė buities dalykais ir juos naudos ne tik stambios korporacijos ir tyrimų centrai, 1968 metų gruodį jau buvo įsitviгtinusi. Tačiau kompiuteriui buvo numatomas kitas vaidmuo. Jis buvo įsivaizduojamas, kaip protingų daiktų centras ir pagalbininkas. Buvo tikimasi, kad kompiuteris keps kiaušinienę, užsakinės lėktuvo bilietus, atidarinės duris, įjungs šviesą. Jam buvo priskiriamos tarpkarinio periodo mokslinės fantastikos literatūros roboto–liokajaus funkcijos. Tokį supratimą didžia dalimi lėmė Alano Turingo 1947–1950 metų darbai, o ypač „Kompiuterinės mašinos ir protas“, kuriame mokslininkas kėlė klausimą: „Ar mašinos gali mąstyti?“

Turingo idėjos labai greitai tapo masinės kultūros dalimi, kur kompiuteris vaizduotas kaip paslaptinga sąmoninga ir valią turinti mašina, kuri tarnauja savo kūrėjui, arba atvirkščiai, rezga prieš jį piktavališkus planus. Kompiuteris buvo suvokiamas kaip dirbtinis intelektas, keliantis pagarbų jaudulį netgi inžinieriams ir mokslininkams, ir juo labiau – mėgėjams ir visuomenei. „Visų demonstracijų motina“ ne tik nuvertė kompiuterį nuo pjedestalo – nuo „dirbtinių smegenų“ laiptelio iki instrumento lygio, – bet ir parodė, kad AK galima sugalvoti daugybę paprastesnių ir reikalingesnių panaudojimų – elektroninės knygos, rašomosios mašinėlės, videotelefono, kalkuliatoriaus. Kalkuliatoriai asmeninių kompiuterių istoriją ir pratęsė, stimuliuodami pagrindinio AK elektroninio komponento – mikroprocesoriaus sukūrimą.

Kai buvo sukurtas mikroprocesorius, kiti būtini AK elektroniniai komponentai jau buvo. Egzistavo integruotųjų schemų gamyba ant silicio kristalo plokštelės. Buvo sugalvoti ir pagaminti standūs ir lankstūs magnetiniai kaupikliai, magnetofonų kasetės pritaikytos duomenų įrašymui dvejetainiu ir aštuonetainiu kodu. Buvo sukurta puslaidininkinė nuolatinė ir kintamoji atmintis, kuri aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje buvo tokia brangi, kad kompiuterio kainą labiausiai lėmė būtent jos kiekis. Atminties brangumas ir ribotumas vertė aštuntojo dešimtmečio programuotojus rašyti itin efektyvias programas ir kiekviename žingsnyje ieškoti itin ribotos atminties panaudojimo būdų.

Kadangi dauguma komponentų jau egzistavo, buvo galima kurti mikrokompiuterius, ir pirmieji tokio tipo įrenginiai buvo sukurti septintajame dešimtmetyje – dar be mikroprocesorių. Nuo 1966 metų pradėtas leisti Amateur Computer Society ACS Newsletter žurnalas, kur buvo publikuojamos kompiuterio surinkimo namuose instrukcijos; 1968 metų balandį namudinio kompiuterio surinkimo instrukcijos pasirodė Popular Mechanics. Netrukus prasidėjo serijinės mikrokompiuterių gamybos bandymai. Johnas Blankenbakeris iš Kenbak Сorporation 1971 metais išleido Kenbak-1, ir pardavė apie 50 egzempliorių. National Radio Corporation pasiūlė konstruktoriaus rinkinį. Aštuntajame dešimtmetyje elektronikos mėgėjams, „hakeriams“, skirti žurnalai tapo esminiu mikrokompiuterių gamybos sukūrimo veiksniu (Allan, Roy A. A History of the Personal Computer. The People and the Technology. Allan Publishing London, 2001).

Naudojant kalkuliatoriams skirtus procesorius, buvo galima paties naudotojo programuojamas sistemas, ir taip įgyvendinti pirmuosius mikrokompiuterių modelius, kuriuose buvo optimalus kainos ir galimybių santykis.

1969 metais atminties lustų gamintoja Intel iš Japonijos firmos Busicom gavo užsakymą sukurti kalkuliatoriui skirtą mikroschemą. Intel inžinieriai Marcian Ted Hoff, Federico Faggin ir Stanley Mazor, aktyviai dalyvaujant Sima Masatoshi iš Busicom, suprojektavo sistemą iš 2300 tranzistorių, kuri priėmė keturių bitų dvejetainį kodą ir tokiu pačiu formatu pateikdavo rezultatą. Procesorius veikė su MCS-4 (MicroComputer System) mikroschemų rinkiniu, kuriame buvo ROM, RAM ir I/O lustai. Naudojant masinę gamybą, tokios sistemos savikaina siekė ~60 dolerių. Netrukus Busicom nutraukė kalkuliatoriaus gamybos planus ir 1971 metais Intel tapo viename luste telpančio kompiuterio technologijos vieninteliu savininku. Šis lustas buvo pavadintas „mikroprocesoriumi“ ir pažymėtas Intel 4004 (kitų komponentų numeriai plokščių rinkinyje buvo nuo 4001 iki 4003).

Intel 4004 procesorius buvo ne vienintelis ir pasirodė beveik tuo pačiu metu, kaip ir du panašūs „kalkuliatoriai luste“ – Pico1/GI250 (Pico Electronics, Škotija, ir General Instruments, iš Niujorko valstijos JAV) ir TMS 1000 (Texas Instruments, Teksasas, JAV). Kai Busicom atsisakė pirkti 4004 procesoriaus partiją, Intel juos panaudojo aštuonių bitų procesoriaus kūrimui. Tai buvo būsimasis procesorius 8008, kuris, kitaip, nei manoma, buvo ne 4004-ojo sūnus, o veikiau 4004-ojo įbrolis. Intel specializacija buvo atminties lustų gamyba ir užsakomas mikroschemas ji vertino kaip pagrindinės savo rinkos stimuliavimą. Atskirai pardavinėti procesorių Intel nerizikavo, nes taip būtų galėjusi atstumti klientus – kompiuterių gamintojus, kurie pirko atminties lustus. Naujasis procesorius taip pat buvo sukurtas pagal užsakymą.

Architektūros, kuri vėliau pavadinta x86, pagrindus sugalvojo firmos užsakovės Computer Terminal Systems (CTS) įkūrėjas Austinas O. „Gasas" Roche. CTS kūrė kompiuterinį terminalą Datapoint 2200, kurio galimybės priartėjo prie mikrokompiuterio, – ir taip pat atsisakė užsakymo. 1972 metų balandį Intel 8008 procesorius pirmą kartą pasirodė firmos kataloge ir kainavo 120 dolerių. Kompiuterių gamintojai tuo metu ne tik neišsigando konkurencijos, bet netgi ėmė bandyti kurti sistemas šio procesoriaus pagrindu.

Sakramento universiteto dėstytojas Billas Pentzas, naudodamas ikiserijinės gamybos 8008 procesoriaus pavyzdį, sukūrė prototipą mikrokompiuterio, palaikiusio spalvotą grafiką, klaviatūrą, DOS operacinę sistemą, interpretavimo kalbą BASIC ir netgi kelias programas, tarp kurių – paprasčiausia biudžeto ir apskaitos programa MainCalc. Nepatvirtintais duomenimis, dar vienas prototipas buvo sukurtas Didžiojoje Britanijoje. 1973 metais serijinės gamybos procesorius 8008 buvo panaudotas pirmajame komerciniame mikrokompiuteryje Micral (Prancūzija), kurio buvo parduota 500 egzempliorių; antrasis rinkoje pasirodė kompiuteris MCM/70 (Kanada).

1974 metų balandį Intel komanda išleido naujos kartos, 2 MHz taktinio dažnio ir naujo dvejetainio kodo procesorių 8080, kuriame buvo išspręsta daug problemų; 8080 procesoriui BASIC interpretatorių bandę rašyti programuotojai skundėsi, kad procesoriaus instrukcijų rinkiniu neįmanoma to atlikti efektyviai. Procesorius 8080 tapo pirmosios masinės mikrokompiuterių serijos Altair pagrindu.

Atsiradus mikroprocesoriui, AK ėmėsi kurti visi, kas su tuo buvo susiję: stambios prietaisų gamybos korporacijos, elektronikos prekybos tinklai, mažos firmos ir mėgėjai, kurie aštuntojo dešimtmečio žargonu vadinti „hakeriais“. Būtent hakeriai ir tapo pagrindiniu pirmųjų mikrokompiuterių vystymosi varikliu.

Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje hakerių bendruomenės kūrėsi prie žurnalų ir pačių leidžiamų biuletenių. Terminas „hakeris“ naudotas ne „kibernetinio nusikaltėlio“, o „sumaniojo meistro“ reikšme; žodis „hack“ reiškė ne įsilaužimą, o gudrų nestandartišką sprendimą, įgyvendintą po ranka pasitaikiusiomis priemonėmis. Hakeriai tam tikra prasme buvo septintojo dešimtmečio kontrkultūros dalimi, kuri taip pat buvo nepatenkinta valdžia ir stambiomis korporacijomis, linkę į madingas rytietiškas religijas, jogą, psichotreningą ir kitas alternatyvias praktikas.

Garsiojo Homebrew Computer Club (rinkosi nuo 1975 metų) pagrindą sudarė „liaudies kompiuterio“ judėjimo entuziastai, manę, kad gigantiški, baltu chalatu apsirengusio „žynio“ – programuotojo saugomi IBM centriniai kompiuteriai, – korporacijų tironijos simbolis ir instrumentas, o asmeniniai kompiuteriai – atvirkščiai, demokratijos ginklas. Padėdami vienas kitam spręsti problemas ir įgyvendindami projektus, hakeriai sukūrė atviro dalinimosi informacija kultūrą.

Žurnalai palaikė hakerius, skatindami jų bendravimą ir publikuodami labiausiai vykusius sprendimus. Vienas iš populiariausių „pasidaryk pats“ projektų aštuntojo dešimtmečio viduryje buvo TV Typewriter, kurį sukūrė Donas Lancasteris. Lankasterio straipsnis Radio-Electronics žurnale pasirodė 1973 metų rugsėjį. Jame aprašomas televizoriaus priedėlis su klaviatūra, kuria galima spausdinti tekstą – iš pradžių po dvi eilutes, o dokumente galėjo būti iki 1024 ženklų. Pirmą kartą TV Typewriter kode pasirodė sprendimai, kuriuos vėliau naudojo teksto redaktorių, leidybos sistemų ir netgi PDF formato, o taip pat kompiuterių ekranų ir vaizdo plokščių kūrėjai.

  Legendoje apie Apple būtinai minima blue box, „mėlyna dėžutė“, – įrenginys nemokamiems tarpmiestiniams pokalbiams, kurią Jobsas ir Vozas neva sugalvojo maždaug 1971 metais. Nors Vozas tokį įrenginį išties buvo pasidaręs ir naudojo, tai nebuvo jo išradimas. Bluebox – DTMF (Dual Tone Multi Frequency) signalo generatorius skleidė 2600 hercų toną, kuris AT&T signalinėje sistemoje žymėjo laisvą tolimą liniją. Signalas linija komutatoriui duodavo sujungimo komandą, kuri niekur nebuvo registruojama. AT&T signalų specifikacijos nebuvo uždaros ir mėlynųjų dėžučių schemos radiomėgėjų leidiniuose buvo reguliariai publikuojamos nuo septintojo dešimtmečio. Savi meistreliai su blueboxais buvo kone kiekviename universiteto miestelyje, o jei aukštoji mokykla buvo techninės pakraipos – tai ir kiekviename bendrabutyje. Nenusimanę elektronikoje reikiamą dažnį išgaudavo žaisliniu švilpuku, kuris buvo kaip dovanėlė Captain Crunch dribsnių dėžutėse, o kai kurie „laisvos tarpmiestinės linijos“ signalą mokėjo tiesiog pašvilpti. Mėlynosios dėžutės taip paplito, kad nuo 1975 metų ryšio operatoriai visame pasaulyje ėmėsi kurti signalų sistemą SS-7, kurioje valdymo signalai buvo perkelti į kitą kanalą ir nebebuvo perduodami DTMF tonais, dėl to blueboxingas išnyko.

Apie korporacijų viduje vykdomus projektus praktiškai nieko nežinojo nei hakeriai, nei žurnalai ir neretai jie būdavo gerokai pranašesni. Svarbiausiu aštuntojo dešimtmečio uždaru projektu, be abejonės, buvo Xerox Alto, kuriame buvo realizuotos Engelbarto idėjos. Galbūt vieninteliame egzistavusiame Alto egzemplioriuje buvo grafinė sąsaja (GUI), spalvotas, portretinis 606×808 monitorius, klaviatūra, pelė ir Robertso Metcalfe'o Xerox PARC laboratorijoje specialiai Alto sukurtas kompiuterių sujungimo į tinklą modulis, kurį Metcalfe'as į nebūtį iškeliavusio „šviesą nešančio eterio“ atminčiai pavadino Ethernet (CHM nuorodos).

Paplitusi legenda, kad IBM pavėlavo į mikrokompiuterių rinką ir atėjo, kai joje viskas buvo įsisavinta ir pasidalinta. Iį tikrųjų IBM sukūrė vieną iš pirmųjų visaverčių mikrokompiuterių – IBM 5100, kuris anonsuotas 1975 metų rugsėjo 9 dieną. IBM 5100 buvo nuosavos gamybos procesorius su 16–64 kB atminties, 16–64 kB naudotojo atminties, įmontuota atverčiama klaviatūra, kasetiniu įrenginiu, spausdintuvu, tekstiniu 16×64 simbolių ekranu, BASIC. Šis kompiuteris svėrė 22,25 kg ir, priklausomai nuo atminties kiekio, kainavo nuo 8975 iki 19 975 dolerių [atsižvelgus į infliaciją, dabartiniais pinigais tai būtų 41 537 – 92 446 $]. Periferinė įranga, taip pat ir dėžutė pernešimui, buvo perkama atskirai, tad IBM 5100, turbūt galima vadinti pirmuoju portatyviniu kompiuteriu. Dėl tokios aukštos kainos paprastiems naudotojams tai buvo neįkandama prabanga, tačiau IBM nesielvartavo, nes korporacija taikėsi į kitas stambias korporacijas ir produkto tikslas buvo technologijų įsisavinimas ir rinkos žvalgyba.(Welcome, IBM, to personal computing. Byte's Bits. Byte Magazine, December 1975.)

Septintojo ir aštuntojo dešimtmečio sandūroje viena iš paklausiausių elektronikos prekių buvo kalkuliatoriai. Jų paklausa keletą metų gerokai viršijo pasiūlą, o pelno marža buvo didelė. Po 1973-ųjų metų elektroninių kalkuliatorių komponentų gamintojai – visų pirma Texas Instruments – nusprendė, kad neverta pelną atiduoti tarpininkams ir kalkuliatorius pradėjo gaminti patys. Kainos iš triženklių tapo dviženklėmis, ir jų surinkimu užsiėmusios firmos, tarp kurių buvo Commodore iš Toronto ir MITS iš Albukerkės, pradėjo ieškoti būdų uždirbti iš kompiuterių.

1975 metų pradžioje Popular Electronics žurnalas anonsavo naują kompiuterį, MITS Altair-8800 (po senovei vadintą „minikompiuteriu“). Straipsnyje Altair buvo siūlomas už „mažesnę, nei 400 dolerių“ kainą. Surinktas Altair 8800 kainavo 498 dolerius, o už 397 doleriius buvo siūlomas „pasidaryk pats“ rinkinys – būtent dėl tokios, tiems laikams nerealiai žemos, kainos Lesas Solomonas ir Artas Salsbergas pagrindiniu modeliu ir pasirinko Altair. Altair pavadinimą sugalvojo Solomono dvylikametė dukra Lauren, tuo metu žiūrėjusi „Žvaigždžių kelio“ seriją, kuriame erdvėlaivis Enterprise-1701 vyko į Altayrą.

Altair savikainą lėmė Intel i8080a procesoriaus pirkimo kaina: MITS savininkas Edwardas Robertsas įkalbėjo Intel sumažinti kainą nuo 325 iki 75 dolerių už didelę partiją. Be to, tai buvo „nuogų kaulų“ (angl. barebone) asmeninis kompiuteris – Altair-8800 sisteminis blokas be terminalo ir plokštės komponentų. Korpuse tebuvo maitinimo blokas ir procesorius. Vienintelis įvesties/išvesties įtaisas buvo skydelis, kuriuo tiesiai į procesorių buvo įvedamas aštuonių bitų kodas, ir šviesos diodai, rodę išvesties kodą (tokius skydelius įprastai turėjo ir ankstesni mini- ir mikrokompiuteriai). Hakeriai atsiminė, kad nuo Altair programavimo ant pirštų galų atsirasdavo nuospaudos ir žaizdos. Visus kitus įrenginius, nuo terminalo kontrolerio iki atminties, reikėjo pirkti atskirai, ir tai apibrėžė visą Altair svarbą asmeninių kompiuterių ateičiai (Gubitosa, Carlo. Technology Pioneers. Jaico Publishing House, 2011).

Prieš pasirodant straipsniui Popular Electronics, buvo aktyviai ieškoma programuotojo, galinčio padaryti žurnalui aštuoniabičio kompiuterio schemą, kuri nenusileistų 1974 metais konkuruojančiame žurnale Radio-Electronics išspausdintai „pasidaryk pats“ kompiuterio Mark-8, ir ribojimų iš MITS, kur dirbo Robertsas ir du jo pagalbininkai, vargiai tilpę į terminus ir kuklutį biudžetą. Vieną kompiuterio prototipą parado paštas, antras, kurį Robertsas atvežė į Niujorką Lesui Solomonui ir žurnalo leidėjui Artui Salsbergui, neveikė.

1975 metų sausį straipsniui, kurio atidėlioti nebebuvo galima, buvo nufotografuotas tuščias korpusas. Pasiūlymų pirkti neegzistuojančią prekę pagal paveiksliuką praktika visą aštuntąjį dešimtmetį tarp hakerių buvo paplitusi ir išliko iki mūsų dienų kaip „sutelktinis finansavimas“. Paskui prasidėjo fejerverkai: pasipylė tūkstančiai Altair išankstinių užsakymų (prieš pusmetį Robertsas sunkiai įtikino vietinį banką, kad sugebės parduoti mažiau nei tūkstantį aparatų per metus).

Vienas užsakovas, hakeris iš Sanfrancisko Stevenas Dompier kreipėsi į MITS, prašydamas atsiųsti jam visus įrenginius iš katalogo, ir, sužinojęs, kad pusė prekių dar neparduodamos, nenorėjo laukti ir pats atskrido į Albukerkę. „Išsinuomavau mašiną, – prisiminė Dompier, – ir penkis kartus pravažiavau pro nurodytą adresą, žvilgsniu ieškodamas milžiniškų MITS raidžių ant didelio pastato. O paaiškėjo, kad tai tik kampelis prekybos centre šalia savitarnos skalbyklos“.

Dompier netyčia tapo pirmuoju Altair populiarintoju. Į trečiąjį Homebrew Computer Club susitikimą jis atsinešė savo Altair, pastatė ant jo AM radijo imtuvą ir kelias minutes į kompiuterį vedė kodą (procesą teko pradėti iš naujo, nes kažkas užkliuvęs už laido, nutraukė įrenginio maitinimą). Kai Dompier baigė ir spragtelėjo pagrindinį jungiklį „vykdyti“, kompiuteris sumirksėjo, o radijas pradėjo groti The Beatles dainos „Fool on the Hill“ melodiją, paskui – seną dainą „Daisy Bell“. Garsą kūrė radijo dažnio trikdžiai garsiakalbyje. Koks tai garsas, žino visi, kam teko girdėti praėjusio amžiaus paskutiniųjų dešimtmečių asmeninių kompiuterių vidinio garsiakalbio čirpimą. Taip prasidėjo kompiuterinio garso istorija.

Pagal Robertso sumanymą, periferijos nebuvimas ir tuščios pagrindinės plokštės jungtys turėjo stimuliuoti hakerius užsakyti komponentus iš MITS. Tačiau naudotojų fantazija, įstatomų plokščių brangumas MITS kataloge ir judėjimo „padaryk pats, parodyk draugams“ dvasia lėmė, kad hakeriai mikliai išnagrinėjo Altair schemą, pagrindinės plokštės jungtis ir pradėjo gaminti savo plėtinius. Robersto sukurtą posistemę perėmė kiti gamintojai ir nuo 1976 metų galo ji tapo S-100 standartu. Taip bet kokių komplektuojančių dalių gamintojai galėjo gaminti plokštes, tinkančias tiek Altair, tiek ir kitiems kompiuteriams.

Pirmoji buvo ir labiausiai paplito vaizdo išvesties plokštė Dazzler, kurią gamino Cromemco startuolis iš Mountain View, įkurtas Stanfordo absolventų Harry'io Garlando ir Rogerio Melleno. Iš pradžių plokštė buvo skirta vaizdo kameros pajungimui prie kompiuterio. Dazzler buvo galima kurti Altair skirtus vaizdo žaidimus, kas paspartino jos plitimą.

1975 metų vasarą MITS savo pirkėjams kartu su sistema ėmė siūlyti įsigyti ir BASIC kalbos interpretatorių. Tai buvo būtinas priedas ir programavimui ir trečiųjų šalių programų paleidimui. Altair-8800 skirtą BASIC parašė du Harvardo studentai, Billas Gatesas ir Paulas Allenas (slankiojo kablelio matematiką projektui kūrė trečias studentas, Monte Davidoffas). Gatesas ir Allenas paskambino į Albukerkę ir pasiūlė Robertsui savo interpretatorių. Robertsas buvo gavęs jau ne vieną tokį pasiūlymą ir pažadėjo nupirkti jų interpretatorių vietoje – jeigu tik jis veiks Altair kompiuteryje.

Gatesas ir Allenas turėjo PDP-10 skirtų Intel 8008 procesorių interpretatorių rašymo patirtį – tai buvo jų ankstesnio projekto – eismo apskaitos sistemos Traf-O-Data – programavimo instrumentas. Nepaisant to, užduotis buvo sudėtinga, ir, kad jų neaplenktų kas kitas, Gatesas ir Allenas tris savaites valgė ir miegojo prie PDP-10 konsolės, o įkrovos kodą Allenas parašė popieriaus juostoje, skrisdamas lėktuvu į Albukerkę tiesiog dvejetainiu kodu. Interpretatorius veikė, Robertsas nupirko jo licenciją, Gatesas ir Allenas persikraustė į Albukerkę ir toliau vystė savo kompaniją, kurią pavadino Micro-Soft.

Micro-Soft interpretatorius pasirodė gerai ir 1976–1980 metais buvo parduodamas pakankamai gerai, kad pergyventų Altair. Vėliau Gatesas ir Allenas padarė BASIC interpretatorių ir kitiems populiariems procesoriams, taip tapę šiokiais tokiais užgimstančios programinės įrangos rinkos lyderiais.

MITS ir Microsoft aptariant licencijavimo sąlygas, Gatesas siūlė iš naudotojų gauti rašytinį programos neplatinimo įsipareigojimą, ir ne veltui. BASIC buvo parduodamas už 500 dolerių atskirai, arba už 150 dolerių – perkantiems MITS atminties plokštę. 1975 metų birželį MITS atstovai Homebrew pamiršo kasetę su Altair BASIC kopija, ir visi Silicio slėnio mėgėjai galėjo ją nusikopijuoti. 1976 metų vasario 5 dieną Gatesas kreipėsi į piratus atviru laišku, ragindamas juo sumokėti už programinę įrangą. Laiške nebuvo grasinama, o veikiau graudinama ir apeliuojama į sąžinę. Gatesas rašė, kad jis su Allenu ir taip uždirba ne daugiau nei du dolerius už valandą ir gauna pinigus tik už vieną kopiją iš penkių: „Argi tai sąžininga? Kas gali sau leisti užsiimti profesionaliu darbu nemokamai?“ Taip buvo pradėta griežtos Microsoft kovos su nelegaliu kopijavimu tradicija, prie kurios prilipo žodis „piratavimas“, o žodis „hakeris“ pradėjo įgauti neigiamą atspalvį. (Laiško faksimilė.)

Altair rinkoje išsilaikė neilgai, apie trejetą metų. Apie jį sparčiai išaugo infrastruktūra – platintojų tinklas, naudotojų susitikimai ir klubai, leidiniai. Įtikėjusi savo monopolija, MITS pareikalavo iš kompiuterių platintojų pardavinėti tik Altair produktus, tačiau dėl to tik prarado dalį tinklo ir apyvartos. Tuo tarpu 1975 metų gruodį išeivio iš IBM Williamo Millardo įkurta kompanija IMSAI Manufacturing iš San Leandro (Šiaurės Kalifornija), išleido Altair kloną su tuo pačiu Intel 8080 procesoriumi ir S-100 posisteme. Pagrindinė šio į verslą orientuoto klono savybė – jame jau buvo įdiegta operacinė sistema.

Komentarai (7)