Kaip pagaunate į jus mestą kamuoliuką, jai smegenys į viską reaguoja gerokai vėluodamos? Kaip mes iš tikro suvokiame realybę, ką tuo metu daro smegenys ir kas nutinka, jei staigiai pakeičiame sąlygas (1)
Danguje sprogsta fejerverkai. Tai pamato jūsų akys, signalas nukeliauja į smegenis, jos interpretuoja šią informaciją aplinkos kontekste, palygina su turimais prisiminimais ir integruoja į sąmonę. Štai tada jūs suprantate, ką matote. Tai reiškia, kad viskas, ką jūs matote, girdite ir jaučiate yra praeitis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Realybė nėra objektyvi. Apie ją jums pasakoja ribotos juslės. Gaunamą informaciją turi interpretuoti smegenys, o rezultatas - pasenusi, galbūt net nebeaktuali informacija, integruota į jūsų sąmonę bei prisiminimus.
Tačiau kartais reikia veikti čia ir dabar. Į jus paleistą kamuolį privaloma sugauti iš karto, nes jei pavėluosite - jis praskris pro šalį ar pataikys jums į veidą. Ir žmonės tai daro. Jūs lengvai pagaunate jums mestus raktus ir tam net neskiriate per daug pastangų. Naujas „Proceedings of the National Academy of Sciences“ žurnale publikuotas tyrimas pabandė išsiaiškinti, kaip žmonės suvokia dabartį.
Tai, kad mes viską jaučiame su šiokiu tokiu uždelsimu mokslui žinoma jau kurį laiką. Taigi, kaip mes galime lengvai pagauti mestus daiktus ar greitai reaguoti į aplinkos pasikeitimus? Mokslininkai mano, kad žmogaus smegenys yra prisitaikiusios taip, kad renkamus duomenis naudoja prognozėms apie dabartį. Tiesą sakant, tai nėra labai sunku išsiaiškinti. Jei koks nors judantis objektas staiga pranyktų, žmogus jį matytų šiek tiek ilgiau nei jis egzistavo.
Įsivaizduokite, kad į jus lekia kamuolys ir jums reikia jį pagauti. Vos priartėjęs jis staiga pranyktų. Jei smegenys naudotų tai, ką matė, prognozuojant dabartį, jūs ne tik pabandytumėte pagauti kamuolį, kurio nebėra - jūs dar ir matytumėte jį tą akimirką, kai ištiestumėte rankas jį sučiupti.
Mokslininkai atliko eksperimentus su judančiais objektais. Pavyzdžiui, vienas daiktas judėjo apskritimu, o tada staiga pranyko, tarkime, pasiekęs 12 valandos žymę. Tyrimo dalyvių smegenys į tai iš karto nesureagavo ir elgėsi taip, lyg objektas judėtų link pirmos valandos žymės. Dar įdomesni dalykai dedasi, kai judantis objektas staiga pakeičia judėjimo kryptį.
Jei apskritimu judantis objektas staiga pasuka link apskritimo centro, mūsų smegenys to iš karto nesupranta, kol neinterpretuoja matomų signalų. Taigi, žmogus ir toliau matytų, kaip objektas juda nuo 12 iki pirmos valandos žymės, net jei ties ta 12-a padala jis būtų pasukęs link centro. Tačiau kai smegenys visgi suvokia, kas objektas pasuko kita linkme, ankstesnė prognozė yra perrašoma. Viskas įvyksta akimirksniu. Kartais tai netgi praverčia.
Jei jūsų ranką netyčia paliestų koks nors daiktas, kuris įprastai yra labai karštas, jūs iš karto intuityviai patrauktumėte ranką - jums net gali pasirodyti, kad skauda. Nereikėtų laukti, kol jutiminis signalas pasiektų smegenis ir jos interpretuotų situacijos pavojingumą. Įdomiausia tai, kad smegenys paslepia savo neišsipildžiusias prognozes. Jos tarsi sako „ne, objektas ten niekada ir nebuvo“ arba „ne, tas daiktas tau skausmo nesukėlė“, nors ką tik sakė kitaip.