Vadovėlinės karinės apgaulės: nuo Kulikovo mūšio 1380 metais iki Krymo aneksijos 2014 metais (0)
Krymo aneksija pasaulį praėjusiais metais užklupo netikėtai. Tačiau „žalieji žmogeliukai“, kurie paslaptingai pasirodė pusiasalyje ir kurių Rusija aktyviai kratėsi, yra vadovėlinis Kremliaus karinės apgaulės, arba „maskirovkos“, pavyzdys, rašo BBC.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pietiniuose Maskvos priemiesčiuose įsikūrusioje kadetų mokykloje majoras generolas Aleksandras Vladimirovas nuo lentynos nukelia du milžiniškus raudonus knygos tomus ir trenkia į stalą.
„Tai mano karybos teorija ir mokslas. Knygos triskart storesnės už Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“, – sako kariškis.
Rusijos karybos ekspertų kolegijos viceprezidentas A.Vladimirovas yra „maskirovkos“ žinovas. Žodis, kuris reiškia kariuomenės klaidinimo taktiką, yra karo taktika, rusų nuo seniausių laikų ištobulinta iki meistriškumo.
Klasikinės karybos pamokos
Vienas ryškiausių „maskirovkos“ pavyzdžių yra Kulikovo mūšis 1380 metais, kai jaunas Maskvos princas Dmitrijus Donskojus su 50 tūkst. rusų kariuomene nugalėjo 150 tūkst. Mongolų totorių, vedamų chano Mamajaus.
„Mūšis buvo ypač sunkus, tačiau rusai galų gale iškovojo pergalę dėl vieno pulko, kuris iš pradžių slėpėsi miške. Jie puolė netikėtai ir nuožmiai, todėl iš pasalų užpulti totoriai pabėgo“, – pasakoja A. Vladimirovas.
Tačiau tai tebuvo pradžia. 1944 metų birželį pradėta Baltarusijos išlaisvinimo operacija „Bagrationas“ sudavė Adolfo Hitlerio pajėgoms triuškinantį smūgį.
Iš 117 divizijų ir 6 brigadų pusė buvo sunaikinta, o likusios prarado mažiausiai pusę karių. Iš viso žuvo daugiau nei pusė milijono vokiečių.
„Buvo akivaizdu, kad sovietų vadų sugebėjimai tądien pralenkė vokiečių. Mūsų generolai nevedė pulkų lengviausiu keliu, bet brido per pelkes ir užpuolė vokiečius iš užnugario. Visa ši operacija yra tobulas „maskirovkos“ pavyzdys, o po jos karas praktiškai baigėsi“, – teigia A.Vladimirovas.
„Maskirovkos“ apraiškos Kryme
Siurprizas yra esminis „maskirovkos“ elementas. O jo tikrai netrūko paslaptingoms pajėgoms, kurios okupavo Krymo pusiasalį praėjusį vasarį.
Okupaciją stebėjo Rusijos žurnalistas Piotras Šemolovskis, į Krymą atvykęs po to, kai įtampa regione sustiprėjo iš Ukrainos pabėgus prezidentui Viktorui Janukovyčiui. Jis stebėjo, kaip prorusiški sukilėliai Krymo parlamentą aptvėrė barikadomis.
„Jie pradėjo daryti arbatą ir vaišinti visus sausainiais. Kai kuriems žurnalistams, tarp jų ir man, buvo leista fotografuoti, ir po to visi greitai išsiskirstė“, – pasakoja P.Šemnolovskis.
Netrukus po vidurnakčio iš nepažymėtų karinių sunkvežimių pasipylė gerai ginkluoti vyrai karinėmis uniformomis be jokių skiriamųjų ženklų.
„Jie pradėjo guldyti demonstrantus veidu į žemę, kol suprato, kad visi yra toje pačioje pusėje. Niekas nesuvokė, kas vyksta. Mes supratome, kad kariai, greitai pakrikštyti „žaliais žmogeliukais“ yra Rusijos pajėgos, tačiau tada niekas apie tai nekalbėjo“, – sako P.Šemolovskis.
Akių dūmimas ir klaidinimas
Kitas svarbus „maskirovkos“ bruožas yra neigimas. Po kelių dienų įvykusioje spaudos konferencijoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ramiai išsisukinėjo nuo bet kokių klausimų apie tai, iš kur atvyko šie kariniai daliniai.
Anot jo, karinių uniformų galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje. Ar tai Rusijos kariai? Prezidentas ramiu veidu dėstė, kad tai – vietos savigynos pajėgos.
Po daugiau nei mėnesio, kai Krymo aneksija buvo patvirtinta Valstybės Dūmojre, V.Putinas pripažino, kad Rusijos pajėgos iš tikrųjų buvo dislokuotos pusiasalyje. Tačiau melas atliko savo užduotį suklaidinti priešus ir laikyti juos nežinioje.
Istorikė žurnalistė Anne Appplebaum buvo viena iš tų, kurių V.Putino veiksmai visiškai nenustebino.
„Aš iš karto supratau, kas vyksta, nes tai buvo be galo panašu į 1945 metų įvykius. Mane aplankė keistas jausmas, kadangi karių, kurie neatrodo kaip kariai, įvedimas priminė tai, ką pokarinėje Lenkijoje išdarinėjo NKVD. Jie lygiai taip pat kūrė netikrus politinius vienetus su netikromis ideologijomis, apie kurias niekas nebuvo girdėjęs“, – teigė A. Applebaum.
Humanitarinis Trojos arklys
Po Krymo aneksijos Rytų Ukrainoje prasidėjo karas, kuriame taip pat oficialiai nėra nei rusų pajėgų, nei „žalių žmogeliukų“. Tai esą tik patriotiški savanoriai, kurie į šį regioną atvyko atostogų metu.
Rugpjūčio mėnesį Rusijos televizija transliavo siužetus, rodančius, kaip vanduo ir kūdikių maistas yra kraunamas į sunkvežimius, kuriais pagalba bus gabenama į Ukrainą.
Humanitarinės pagalbos kolona taip pat gali būti vadinama nuostabiu „maskirovkos“ pavyzdžiu, nes ji sukūrė žiniasklaidoje tikrą audrą.
Televizijos atidžiai sekė kiekvieną kolonos nuvažiuotą kilometrą, spėliodamos, kas slepiasi paskubomis baltai perdažytuose kariniuose sunkvežimiuose. Ar tai tik dar vienas klasikinės Trojos arklio gudrybės atvejis?
„Tuo pačiu metu rusų kontroliuojamuose pasienio postuose įranga, personalas ir kariai jau judėjo per Ukrainos teritoriją.
Humanitarinės pagalbos kolona tebuvo gudri diversija ir dėmesio atitraukimas“, – teigia majoras generolas Gordonas Davisas, atsakingas už žvalgybą ir karines operacijas NATO būstinėje Briuselyje.
Nuo karybos iki akių dūmimo spaudai
Nors Vakarų žiniasklaida buvo netikėtai užbombarduota klaidinančiais faktais, paklusnios žiniasklaidos priemonės Rusijoje karą sąmoningai apgaubė rūku.
Ukrainietis rašytojas Andrejus Jurkovas sako, kad jį vis iš naujo stebina Rusijos „žurnalistų“ vaizduotės galimybės.
Viename absurdiškiausių reportažų, transliuotų vienos Maskvos televizijos, teigta, kad trimetis berniukas Slovjanske ukrainiečių buvo neva nukryžiuotas už tai, kad kalbėjo rusiškai.
Reportaže kalbinama moteris, kuri teigia mačiusi šią egzekuciją vienoje Slovjansko aikštėje, pamini jos pavadinimą, tačiau aikštės tokiu pavadinimu mieste iš viso nėra.
Nestebina ir tai, kad, kaip vėliau prisipažino liudininkės tėvai, ji šį interviu davė už pinigus ir jau yra pasižymėjusi melagingais pareiškimais policijai.
Rusijos žiniasklaidos propaguojamas cinizmas vis populiaresnis ir Vakaruose. Nereiktų abejoti, kad daugelis šalių naudoja klaidinančias strategijas.
Tačiau G.Davisas teigia, kad Rusiją iš kitų valstybių išskiria atviras melas ir neigimas, o ne išsisukinėjimas, kuris yra kur kas dažnesnis visose šalyse.
„Rusijoje „maskirovka" tapo bendru šalies veikimo būdu. Nors tai kažkada tebuvo tik karinė doktrina, dabar ji – nacionalinės politikos dalis. Viskas – nuo strategijų iki taktikų – yra persunkta įsigalėjusios „maskirovkos“ mąstysenos“, – teigia G.Davisas.
Parengė Justė Adakauskaitė
