Jums prieš akis – branduolinė kovinė galvutė. Nedidelė, niekuo neypatinga – aišku, tai tik pirmasis įspūdis. Žinant, kad šis daikčiukas gali sunaikinti visa, kas gyva, daugybės kilometrų plote, taip nebeatrodo. Dabar ji – ištiestos rankos atstumu. Tiesiog pabandykite įsivaizduoti, kaip tokiu atveju jaustumėtės mano vietoje.

Atsidūrus Balaklavos kariniame jūrų muziejuje ir apžiūrinėjant branduolinės kovinės galvutės muliažą, nori nenori apima labai keistas jausmas. Viena vertus, tai nuostaba: šis iš pirmo žvilgsnio niekinis daikčiukas gali pasirūpinti, kad šiuolaikinė progresyvios moralės ir aukščiausių technologinių sprendimų visuomenė net ir šiandien gana greitai ir skausmingai iškeliauti į kitą pasaulį. Kita vertus, neapleidžia kažkoks pagarbus išgąstis, atsekęs dar iš Šaltojo karo laikų, tačiau ir šiandien dieną naktį lydintis posovietinį žmogų.

Greta branduolinės kovinės galvutės maketo – maketas žmogaus, labai panašaus į sumažintą Sylvesterio Stallone, pasipuošusio berete, versiją. Jis reprezentuoja realų žmogų – karinio jūrų laivyno inžinierių, kadaise dirbusį su pačiu pavojingiausiu ginklu visoje Žemėje. Maketas atkreipia dėmesį keista veido išraiška – jame kažkokia šventiška ramybė ir netgi savotiškas nesupratimas. Tarsi sakytų: „Viskas kontroliuojama. Būta ir blogesnių dienelių“.

Salė, kur eksponuojamas branduolinės kovinės galvutės muliažas – pati karinio-istorinio Balaklavos jūrų muziejaus širdis. Kažkada ši vieta buvo pagal itin griežtą režimą funkcionuojantis objektas, įkurtas, esant reikalui, išgyventi ir sėkmingai atlaikyti tai, kas neišvengiama, kaip tada atrodė, branduolinio karo sąlygas. Gigantiškos durys, spiraliniai koridoriai, skirti sušvelninti sprogimo bangą, remonto dokai povandeniniams laivams. Nuo sovietų ir amerikiečių ginklavimosi varžybų baigties praėjo keli dešimtmečiai, tačiau dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties Kryme, konkrečiai šiame požeminiame bunkeryje, labai aiškiai juntama, kad beprotiškas geopolitinis susipriešinimas niekur nedingo.

Kovinis elitas – delfinai

Krymo aneksija tapo naujo tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio tvyrančios įtampos suaktyvėjimo priežastimi. Pastarieji įvykiai – kaltinimai nebūtais dalykais, žvanginimas ginklais ir sankcijos – jau gana seniai pakrikštyti sąvoka Šaltasis karas 2.0. Įdomu tai, kad vienas iš pirmųjų garsių Rusijos valdžios pareiškimų apie pusiasalio likimą deklaravo, kad naujos jurisdikcijos Krymą saugos... koviniai delfinai. Greičiausiai tada dauguma tokią žinią suprato kaip pokštą, naujieną-antį, tačiau iš tikrųjų ne viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Gyvūnai visada buvo priverstiniais karinių konfliktų dalyviais: prieštankiniai šunys, sprogmenimis aprūpintos skraidančios pelės, balandžiai ryšininkai, drambliai ir netgi pulkų talismanai-ožiai.

Šioje žvėrių armijoje delfinai – tikrasis kovinis elitas. Daugiafunkcinis, sumanus, greitas ir stiprus vandens žinduolis, kurį galima išmokyti atlikti gana sudėtingas užduotis. Vakarų pasauliui kovinių delfinų keliama grėsmė iš esmės susijusi su tuo, kad šių vandens gyvūnų karinio rengimo programos savotiškas garsiųjų ginklavimosi varžybų palikimas, linkėjimai iš sovietinės praeities.

Karinėms reikmėms rengti delfinus pradėta pačiame Šaltojo karo įkarštyje, tai buvo kaip atsakas į analogiškus amerikiečių tyrimus. Šiandien, kai visur tik ir kalbama apie naują pasaulinį Rusijos ir Vakarų konfliktą, atrodo, kad tik kovinių delfinų, ant kurių keteros galima stebuklingu būdu sugrįžti atgal į nuostabią praeitį, kai buvo auginami branduoliniai raumenys ir demonstruojamos bauginančios grimasos, ir betrūko.

„Iš karinės bazės Sevastopolyje į laisvę ištrūko ginkluoti koviniai delfinai“, „Krymo koviniai delfinai perėjo tarnauti į Rusijos pusę“, „ginkluoti delfinai kelia siaubą Krymo gyventojams“ – norite tikėkite, norite – ne, bet tokios naujienos pastaruosius porą metų vis pasirodo žiniasklaidos priemonėse.

Kryme visi be išimties yra ką nors matę ar girdėję apie kovinius delfinus, yra netgi juos mačiusiųjų per karinius mokymus (gerai, kad dar ne su šviesos kardais kaip iš „Žvaigždžių karų). Krymo kovinis delfinas – vienas iš svarbiausių ir įdomiausių pusiasalio mitų, jaunesnioji dievybė naujų transcendentinių būtybių panteone.

Nevykęs bandymas delfinus paversti galvažudžiais

„Čia galima susipažinti su daiktais, naudojamais delfinų treniruotėms. Jie treniruojame Kazokų įlankoje esančiame okeanariume. Čia jūs matote savotišką balną, ant kurio tvirtinami jutikliai. Štai mokomasis smaigas, kurį tvirtindavo prie delfino nosies ir mokė juo po vandeniu pradurti diversanto deguonies balioną“, – įsakmiu ir griežtu tonu pasakoja karinio jūrų muziejaus gidė.

Ji dėsto, kad kovinių delfinų treneriai labai greitai supratę, kad jų auklėtiniai žudyti žmonių nenori – gyvūnams tai didžiulis stresas, kurio išvarginti vėliau atsisako vykdyti bet kokias komandas. Dėl šios priežasties netrukus nuspręsta liautis bandžius paversti delfinus galvažudžiais.

„Sevastopolyje veikė speciali grupė, užsiiminėjusi delfinų rengimu. Šie jūriniai žinduoliai buvo mokomi aptikti diversantus, prie jų priplaukti, priversti nusiimti naro kaukę ir išvilkti į vandens paviršių, kur jais jau pasirūpindavo mūsų pasieniečiai. Buvo ir speciali signalų sistema. Delfinas paspausdavęs specialų pedalą, kuris aktyvuodavęs signalinę raketą. Ji perspėdavusi, koks pavojus artinasi prie Sevastopolio. Delfinai buvo mokomi ir aptikti mokomąsias torpedas. 1997 metais bazė tapo civiliu objektu, ten buvo gydomi savitomis ligomis sergantys vaikai. Prieš tris mėnesius jis buvo uždarytas. Paskelbta, kad čia vėl bus ruošiami koviniai delfinai“, – porina gidė.

Komentarai ()