Kiek nedaug tereikia iki pasaulinės katastrofos: 3 istoriniai atvejai, kai iki branduolinio karo tebuvo žingsnis ()
Šiųmetis tarptautinis Liuksemburgo forumas, skirtas branduolinių ginklų neplatinimui, ir prasidėjęs spalio 9-ąją Paryžiuje, susilaukė išskirtinio dėmesio dėl paaštrėjusios situacijos Korėjos pusiasalyje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ekspertai iš viso pasaulio aptaria galimybes apriboti ir kontroliuoti branduolinį ginklavimąsi.
Konferencijoje kalbėjo buvęs JAV gynybos ministras Williamas Perry, buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blairas, kitų šalių atstovai.
Buvęs Pentagono vadas Williamas Perry pažymėjo, kad šiuolaikiniame pasaulyje rizika dėl netyčinio branduolinio smūgio auga nuolatos.
Viena iš priežasčių, kuri galėtų išprovokuoti branduolinį konfliktą, yra galimas gedimas gynybos sistemose, kurios perspėja apie branduolinį smūgį, tiek JAV, tiek ir Rusijoje. W. Perry priminė, kad Šaltojo karo metais buvo mažiausiai trys tokie incidentai – 1979-ais, 1980-ais JAV ir 1983-aisiais SSRS.
Tuomet amerikiečių ir rusų kariams pavyko suvaldyti situaciją, tačiau jeigu dabar įvyktų panašus incidentas, visi būtų tikri savo technologijomis. W. Pery taip pat įvardijo tris pagrindines grėsmes, susijusias su branduolinės ginkluotės išplitimu, kurio nebuvo Šaltojo karo metais. Tai yra branduolinis terorizmas, galimas regioninis branduolinis karas tarp Indijos ir Pakistano, o taip pat branduolinis konfliktas dalyvaujant Šiaurės Korėjai.
JAV pavedė technologijos
Kaip jau buvo minėta, trys oficialiai pripažinti branduolinio karo pavojaus dėl netyčinio „apsipažinimo“ atvejai buvo užfiksuoti 1979, 1980 ir 1983 metais. Visi jie susiję su sistemų, perspėjančių apie artėjančių raketų pavojų, gedimais.
1979 metų lapkričio požeminis JAV nacionalinio aviacijos ir kosmoso gynybos vadavietės štabas (NORAD) gavo pranešimą, kad Sovietų Sąjunga pradėjo branduolinį JAV puolimą.
Trečią ryto signalas, liudijantis, kad SSRS paleido apie 200 balistinių raketų į JAV pusę, taip pat buvo užfiksuotas Nacionaliniame vadavietės centre Pentagone ir Atsarginiame nacionaliniame vadavietės centre Fort Richie.
Tarpkontinentinių balistinių raketų paleidimo sistemai „Minuteman“ buvo duotas signalas ruoštis atsakomajam smūgiui. Į dangų buvo pakelti perimti raketas turėję lėktuvai, o taip pat vadavietės lėktuvas, jeigu visos antžeminės būtų sunaikintos.
Tačiau kariškiai laiku suabejojo dėl pranešimų tikrumo. Patikrinus palydovų duomenis, paaiškėjo, kad jokio puolimo nebuvo. Pavojus buvo atšauktas – visi į dangų pakelti lėktuvai, įskaitant ir amerikiečių prezidento Nr. 1, buvo grąžinti ant žemės.
Įvykio detalės netruko patekti į spaudą. Gedimo priežastimi tapo mokomoji programa, kuri per klaidą buvo įrašyta į kompiuterį, tuomet atlikusį kovinę stebėjimo misiją. Ši programa imitavo masinio raketų puolimo atvejį ir pateikdavo mokomąjį signalą, tačiau tą dieną, dėl neaiškių priežasčių ji perdavė tikro SSRS puolimo pavojaus signalą.
Paaiškėjo ir kitos detalės – pasirodo, JAV prezidentas Jimmy Carteris net nebuvo perspėtas apie įvykius, o Baltuosiuose Rūmuose apie tai žinojo tik prezidento nacionalinio saugumo patarėjas Zbigniewas Brzezinskis.
Beveik identiška situacija buvo užfiksuota po septynių mėnesių – 1980-ųjų birželio 3 dieną kuomet skirtingos JAV vadavietės gavo pranešimus apie Sovietų Sąjungos vykdomą raketų ataką.
„Minuteman“ balistinės tarpkontinentinės raketos ir vėl buvo parengtos „atsakui“, o strateginių bombonešių ekipažai užėmė savo vietas prie šturvalų. Tačiau štabuose budėję kariuomenės strategai pastebėjo, kad įvairiuose štabuose raketų skaičius ir jų trajektorijos skiriasi. NORAD kompiuteris nepateikė bendro puolimo vaizdo. Jo ekranuose tiesiog nuolatos keitėsi tai pasirodančių, tai išnykstančių raketų skaičiai ir kryptys.
Vėliau paaiškėjo, kad visos sistemos gedimas atsirado dėl vienos sugedusios mikroschemos. Tais pačiais metais buvo užfiksuoti dar du perspėjimo sistemos klaidos atvejai, vienas iš jų buvo dėl taip pat brokuotos mikroschemos.
SSRS palydovą suklaidino nuo debesų atsispindėję spinduliai
1983-ųjų rugsėjo 26 dieną, per patį Šaltojo karo įkarštį, 100 kilometrų už Maskvos įrengta vadavietė kodiniu pavadinimu „Serpuhov-15“ gavo automatinės išankstinio perspėjimo sistemos perspėjimą apie branduolinį puolimą. Budintysis papulkininkis Stanislavas Petrovas suabejojo rodomais duomenimis, ir pranešė apie tai savo vadovybei, kuri turėjo priimti sprendimą dėl galimo atsakomojo smūgio. Vėliau paaiškėjo, kad karininkas buvo teisus.
Tuomet „paskutiniu technologijos“ šauksmu laikyta palydovų sistema „Oko“ dėl retų gamtinių sąlygų ir Žemės išsidėstymo nuo debesų atsispindėjusius Saulės spindulius palaikė paleista branduoline raketa.
Tačiau radarai nepatvirtino šių duomenų. Tuo pačiu, signalas skelbė tik apie vienos raketos paleidimą iš JAV teritorijos, o ne masinį puolimą. Maža to, papulkininkis jau žinojo apie du klaidingus pranešimus pas amerikiečius. Todėl jis nusprendė, kad pavojaus signalas neatitinka realių amerikiečių puolimo faktorių.
Apie S. Petrovą 1994-aisiais laikraštyje „Pravda“ rašė rusų generolas Vsevolodas Vitincevas. Paties S. Petrovo sovietų valdžia niekaip už tokį herojišką elgesį neskatino, tačiau ir skaudžiai nebaudė. Vėliau jis buvo atleistas iš karinės tarnybos už „budėjimo dienoraščio nepildymą“, tačiau neaišku, ar tam turėjo įtakos būtent atvejis 1983-iaisiais, ar kažkokie kiti „povandeniniai akmenys“. Šlovė buvusiam rusų kariui, vėliau dirbusiam paprastu sargu daugiabučių Maskvoje statybvietėje, atėjo tuomet, kai apie tai sužinojo Vakarų žiniasklaida.
Jis tapo kelių tarptautinių premijų laureatu. 2006-aisiais Niujorko Jungtinių Tautų būstinėje jam buvo įteikta specialus tarptautinės „Pasaulio piliečių“ asociacijos apdovanojimas. 2012-aisiais Vokietijoje įteikta prestižinė žiniasklaidos premija, o 2013-aisiais – tarptautinė Drezdeno premija.
