Tarptautinė krizių grupė (ICG) – nepriklausoma nekomercinė tarptautinė organizacija, įsikūrusi Briuselyje – paskelbė savo regionų sąrašą, kuriuose konfliktų suaktyvėjimas šiais metais yra labiausiai tikėtinas. Ataskaitos autoriai išskiria tris globalias tendencijas, kurios jau dabar atspindi tarptautinės politikos tendencijas ir, greičiausiai, atspindės ją toliau. Tai yra palaipsniui mažėjanti JAV įtaka, auganti užsienio politikos sferos militarizacija ir palaipsniui silpstantis daugiašalis bendradarbiavimas.

Kaip ir daugelis kitų ekspertų, viena didžiausių šių metų nurodomų problemų, o tiksliau galimų problemų šaltinių, tampa Amerikos pasaulinio dominavimo susitraukimas. Ir tai, anot ICG ekspertų susiję ne tiek su pagrindiniu D. Trumpo prezidento kampanijos šūkiu „Pirmiau Amerika“ („America First“), kiek su bendra įsiveržimo į Iraką 2003-iaisiais nesėkme. Nuo to laikmečio kiekvienas kitas JAV prezidentas ar kandidatas į prezidentus pasisakė už būtinybę apriboti amerikiečių kišimąsi į pasaulinius konfliktus.

Žinant apie visame pasaulyje dislokuotus 200 tūkst. JAV karių, sunkoka kalbėti apie kažkokį sumažėjusią šalies karinę įtaką likusiems – šiuo atveju labiau kalbama apie JAV gebėjimą manipuliuoti tarptautinės arenos žaidėjais, ar nulemti vieną ar kitą įvykį.

Užsienio politikos militarizaciją ataskaitos autoriai sieja su „galutine kovos su terorizmu retorikos pergale“, kuri suteikia galimybes viso pasaulio valdžioms iš pradžių išvadinti savo oponentus teroristais, o vėliau atitinkamai su jais susidoroti. Dešimtmečius užsitęsę kariniai regioniniai konfliktai visame pasaulyje sudarė bendrą jų toleravimo atmosferą.

Ryškiausias daugiašalio bendradarbiavimo krizės pavyzdys ataskaitoje nurodoma dabartinio JAV prezidento politika, demonstratyviai atsisakiusio dalyvauti Paryžiaus klimato susitarimuose ir grasinančiam pasitraukti iš branduolinio susitarimo su Iranu. Tačiau problema ne tik Donalde Trumpe: pavyzdžiui, konfliktas Ukrainoje faktiškai užblokavo bet kokį nutarimą JT Saugumo Taryboje, nes sukėlė ryškią konfrontaciją tarp Rusijos ir Vakarų šalių daugeliu klausimų.

Remiantis šiais pagrindiniais faktoriais, ICG sudarė regionų žemėlapį, kur 2018-aisiais yra galimos sudėtingos krizės.

1. Šiaurės Korėja

KLDR, bent jau jų pačių teigimu, atlieka sėkmingus branduolinius ir tarpkontinentinių raketų bandymus, į ką Vašingtonas atsako vis karingesne retorika, stiprėjančiomis sankcijomis ir diplomatiniu spaudimu Kinijai. Rizika kyla iš to, kad JAV kaip vienintelę ne karinę KLDR branduolinio apsiginklavimo alternatyvą mato tik jos nusiginklavimą, o tai nėra realistinis variantas. Bet kokia Pchenjano surengta provokacija gali pradėti karą regione.

2. JAV ir Saudo Arabija prieš Iraną

Šis konfliktas gali įtraukti iškart kelias Artimųjų Rytų šalis. JAV ir Saudo Arabija laikosi bendros pozicijos dėl to, kad Iranas naudojasi kai kurių regiono šalių pasyvumų, kad sutvirtintų savo pozicijas Sirijoje, Irake, Jemene ir Libane. Iš to ir kyla sutarimas dėl būtinybės apmalšinti Teherano ambicijas ekonominių sankcijų (apie ką dažnai kalba D. Trumpas), diplomatinio spaudimo (Irano veiksmų regione smerkimas, El Rijado bandymas nuversti Libijos premjerą) ir karinio atsako (sauditų pajėgomis Jemene ar izraeliečių Sirijoje) pagalba.

Atsiradus abipusiam susierzinimui ir dingus situacijos kontrolės pojūčiui, bet koks atsitiktinis įvykis gali sukelti karinę eskalaciją: tokiu įvykiu gali tapti naujų JAV sankcijų įvedimas Iranui (tai Teherane būtų priimta kaip branduolinio susitarimo, kurį pasiekė penkios šalys, pažeidimas), raketa, kurią paleis sukilėliai hučiai iš Jemeno į Saudo Arabijos ar Jungtinių Arabijos Emyratų teritoriją, ar Izraelio aviacijos smūgiai Sirijos teritorijoje, kurių aukomis taptų Irano kariai.

3. Mianmaras ir Bangladešas

Krizė, kuri kilo dėl musulmonų rohinjų gali greitai sužlugdyti dar tik užgimstančią Mianmaro demokratiją, sukelti krizę Bangladeše ir didžiulės konfrontacijos grėsmę tarp budistų ir musulmonų visame regione iš esmės.

Karinė operacija Rakchaine praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje nulėmė masinį musulmonų rohinjų pasitraukimą į Bangladešą (mano, kad jų buvo apie 655 tūkst.). JT Mianmaro valdžios veiksmus pavadino klasikiniu etninio valymo pavyzdžiu, netgi Nobelio premijos laureatė Aung San Suu Kyi neteko tarptautinio autoriteto. Tačiau vien JT spaudimo čia gali neužtekti. Mianmaro ir rohinjų problema yra rašoma įvairiose ataskaitose iš metų į metus.

Tarptautinė pagalba pabėgėliams Bangladeše pasibaigs jau vasarį. Sudėtinga Bangladešo ekonominė situacija, o taip pat ir didžiulis migrantų kiekis ten, gali išprovokuoti lokalius konfliktus ir apsunkinti bendrą politinę situaciją šalyje, kur 2018 metais dar ir vyks rinkimai.

Mianmare, tuo pat metu gali atsinaujinti „Rohinjų gelbėjimo armijos“ grupuotės veikla, kurios puolimas rugpjūtį ir išprovokavo kraujo praliejimą bei masinius susidorojimus. Jeigu taip nutiks, regioninė problema gali tapti nacionaline.

4. Jemenas

Konfliktas tarp Jemeno prezidento Abdrabbuho Mansuro Hadi, kurį palaiko arabų šalių koalicija su Saudo Arabija priešakyje, ir hučių sukilėlių, kurie gauna Irano šiitų palaikymą, jau privedė prie to, kad aštuoni milijonai žmonių šalyje gyvena ant bado ribos, užregistruotas milijonas susirgimų cholera atvejų ir daugiau nei trims milijonams žmonių teko palikti savo namus.

Buvusio šalies prezidento Ali Abdullah Saleho bandymas nutraukti sąjungą su hučiais koalicijos labui nulėmė jo žmogžudystę. Šiais metais koalicija, greičiausiai, tęs karinę kampaniją. Jemeno šiaurėje, teritorijoje, kurią kontroliuoja hučiai, gali įsivyrauti anarchija, o tai konfliktą perkels už Jemeno sienos ribų. Derybų perspektyva yra mažai tikėtina: arabų šalių koalicija hučius mato kaip Irano marionetes, todėl šie vargu ar pasiūlys kokį susitarimą, kuris tenkintų visas puses. El Rijado poziciją paaitrina ir nuolatinis JAV spaudimas Iranui.

5. Afganistanas

2018-aisiais karo veiksmai šioje šalyje, anot ataskaitos autorių, taps dar intensyvesni. Naujoji JAV karinė strategija numato karinių operacijų prieš talibus didinimą: jose dalyvautų afganistaniečių antžeminė kariuomenė ir JAV aviacija. Oficialus tikslas – priversti talibus taikytis, tačiau joks planas, išskyrus karinį, tikėtina, neegzsituoja.

Šiuo metu talibai kontroliuoja daugiau teritorijos, negu per visą periodą nuo 2001-ųjų. Šiuo metu jie yra tik dar geriau ginkluoti ir pajėgūs ne tik suduoti tiesioginį atsaką, tačiau ir surengti teroro išpuolius didžiuosiuse miestuose. 2009-2012 metais talibų smogikai atsilaikė nuo šimtatūkstantinės amerikiečių kariuomenės puolimo.

Parlamento rinkimai Afganistane yra numatyti 2018-ųjų liepą, o prezidento rinkimai turėtų vykti 2019-ais. Nuo 2004-ųjų visi be išimties rinkimai šalyje reikšdavo vienokią ar kitokią krizę. Dabartinis prezidentas Ashrafas Ghani neturi didelio populiarumo. Kritikai kaltina jį valdžios monopolizavimu.

Karinis JAV dalyvavimas Afganistane, organizuojamas tam, kad būtų pakelta vietos valdžios kariuomenės kovinė dvasia, daugelio šalyje yra suvokiama kaip grėsmė nacionaliniams interesams, o tai gali prisidėti prie talibų populiarumo augimo.

6. Sirija

Karas, kuris tęsiasi jau aštuonerius metus, rodosi, baigiasi Basharo Assado režimo pergale – daugiausiai dėka Irano ir Rusijos palaikymo. Tačiau konfliktas vis dar toli nuo pabaigos. Dalinė pergalė prieš ISIS smogikus, kurią pasiekė tiek taip vadinamosios valdžios pajėgos, tiek ir sukilėliai, gali pasirodyti negalutine: išlikę gyvi smogikai vėl kaupia pajėgas dykumoje.

JAV palaikymo sulaukiančios Sirijos demokratinės pajėgos, kuriose pagrindinį vaidmenį vaidina kurdai, kovoju su ISIS ir siekdami maksimalios savo pačių autonomijos – kurios vargu ar sulauks be tolimesnės smurtinės atomazgos.

Izraelis gali kaip grėsmę savo saugumui priimti Irano grupuočių veiklą Sirijos pietvakariuose, o bet koks karinis susidūrimas šiame regione gali į konfliktą įtraukti ir Libiją.

Ataskaitos autoriai rimčiausia grėsme šiame regione vadina galimą Sirijos valdžios pajėgų judėjimą į šalies šiaurės vakarus – teritoriją, kurią valdo sukilėliai. Ten gyvena ne mažiau nei 2 mln. žmonių, kurie gali plūstelėti į aplinkines šalis ir Europą bėgdami nuo karo.

7. Sahelis

Tarp Sacharos šiaurėje ir derlingesnių žemių pietuose įsikūrusios valstybės jau daugelį metų negali susitvarkyti su vidiniais konfliktais ir islamistų išpuoliais. Didžiausia krizė regione buvo kilusi Malyje 2012-aisiais, kuomet islamistams pavyko užimti faktiškai visą šalies šiaurę per mažiau nei metus.

Skirtingose regiono šalyse yra įvairių faktorių, kurie daro įtaką bendrai situacijai. Kai kuriose šalyse yra dislokuoti JT taikdariai, JAV spec. pajėgos, prancūzų antiteroristinės pajėgos. Praėjusiais metais Prancūzijai pavyko suformuoti spec. pajėgas G5 Sahel, kuriose užduotis vykdo Malio, Nigerio, Čado, Burkina Faso ir Mauritanijos kariai.

ICG specialistų teigimu, problema yra aiškaus priešo nebuvimas (karinės operacijos vyksta iškart prieš daugelį islamistų, prekeivių narkotikais ir kontrabandininkų bei nusikalstamų grupuočių), o tai gali reikšti karinės jėgos panaudojimo neefektyvumą ir galių viršijimą.

8. Kongo Demokratinė Respublika

Šios šalies prezidentas Josephas Kabila, kurio antrosios kadencijos laikas baigėsi dar 2016-ųjų gruodį, vis dar bando išlaikyti savo valdžią nepaisant tarptautinių įsipareigojimų.

Paskutiniais turimais duomenimis, rinkimai turėtų vykti 2018-ųjų pabaigoje, o tuo metu šalis gali panirti į visišką chaosą ir protesto nuotaikų miestuose augimo nulemtus neramumus.

9. Ukraina

Karinio konflikto Rytų Ukrainoje skaičius jau viršijo daugiau nei 10 tūkst. Smogikų kontroliuojami regionai visiškai priklauso nuo Maskvos, o pačioje Ukrainoje auga nepasitenkinimas Minsko susitarimais, kuriuos (nesėkmingai) bandoma realizuoti nuo 2015-ųjų.

Išprovokuotas karas Ukrainoje privedė prie Rusijos ir Vakarų šalių konfrontacijos. Nepaisant netikėto Rusijos sutikimo matyti regione JT taikdarius, kol kas niekas neliudija, kad Maskva atsisakytų bandymų daryti įtaką įvykiams Ukrainoje. Greičiausiai, Kremlius veržiasi užšaldyti konfliktą, o ne išspręsti jį iš esmės.

10. Venesuela

2017-ųjų įvykiai sustiprino ir taip galingai šalį nusmukdžiusią ekonominę krizę, ir sugriovė tikėjimą Nicolas Maduro ir opozicijos susitarimo perspektyvomis. Gatvių susidūrimų aukomis jau tapo daugiau nei 120 žmonių. O sufabrikuoti rinkimai baigėsi visiška N. Maduro pergale.

Lapkričio pabaigoje Venesuela paskelbė dalinį bankrotą, o Rusijos suteikiama finansinė pagalba pasirodė nepakankama. Visiškas bankrotas reikštų chaosą ir taip ne pačioje ramiausioje šalyje.

Opozicija daug tikisi iš rinkimų, kurie turėtų įvykti iki 2018-ųjų pabaigos, ir susijusio su jais tarptautinio spaudimo, tačiau prezidentas N. Maduro gali paprasčiausiai neleisti rinkimams įvykti, įvedęs nepaprastąją padėtį. Greičiausiai, humanitarinė situacija ir toliau blogės, o vis daugiau šalies piliečių bandys palikti valstybę.

Ataskaitos autoriai pažymi, kad sąraše nėra ir dar vieno galimo konflikto, kuris susijęs su JAV sprendimu pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine. D. Trumpo administracijos sprendimas kol kas didesnių neramumų nesukėlė, tačiau ateityje tai gali grįžti bumerangu, įsitikinę ekspertai.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: TV3

Komentarai (1)