Beveik du dešimtmečius skandalingai kurtas turkų tanko projektas „Altay“ galų gale pamatė šviesą tunelio gale. Bent jau taip galima įvertinti pasirašytą kontraktą dėl jo gamybos pradžios bei Turkijos gynybos industrijos sekretoriaus pareiškimus. Susipažinkime kas dabar yra žinoma apie šį projektą.

Visų pirma apie jo atsiradimą. Turkiją ilgą laiką buvo viena didžiausių Vakarų ginkluotės pirkėjų pasaulyje. Karines pajėgas sudarė įvairūs rinkiniai kitų šalių įsigytos ginkluotės komplektai. Įvairūs, nes jiems nebūtinai buvo parduodama tai ko patys norėtų įsigyti. Ne visos šalys norėdavo dalintis pačia naujausia technika. Tad kai praeito amžiaus pabaigoje Turkija nusprendė atnaujinti savo sausumos pajėgas moderniais tankais, jie rinkoje nerado nieko, kas būtu ženkliai moderniau už tai ką jie turėjo.

Tiksliau jiems buvo siūloma technika be modernizacijos paketų. Taip nuo 2005 metų gimė idėja patiems pasigaminti tankus. Jie galėtu užsitikrinti netrikdomą technikos tiekimą. Tačiau svarbiausia, jų tankas būtu sukurtas išskirtinai Turkijos gamtinėm sąlygoms.

Pirminis kūrimo etapas buvo patikėtas vietinei autobusų ir kitos karinės technikos kompanijai „Otokar“. Jie už 500 milijonų dolerių turėjo sukurti dizainą ir pirmuosius prototipus. Kaip tik tais pačiais metais iš Vokietijos buvo nusipirkti keli šimtai „Leopard 2“. Negalima nepastebėti, kad šių tankų dizainas beveik identiškas.

Vis tik tikrais techniniais konsultantais, 2008 metais, tapo pietų korėjiečiai. Jie už maždaug 540 milijonų dolerių pardavė savo kurto tanko „K2 Black Panther“ prototipo platformą. Logikos tokiame sandoryje yra. Tiek Pietų Korėja tiek Turkija yra kalnuotos šalys. Korėjiečių tankas turi unikalią važiuoklę, kuri leidžia tankui tartum pritūpti arba pasistiebti. Veiksmai leidžia praplėsti šaudymo kampus kas yra labai pravartu esant dideliems aukščio skirtums tarp tanko ir jo taikinio.

Maždaug tada paaiškėjo kaip vadinsis tankas. Atrodytu nesusipratimas, kodėl turkai norėtu savo išskirtinį projektą pavadinti žymių kalnų Rusijoje vardu. Bet su rusais čia nieko bendro. Vienas žymiausių Turkijos nepriklausomybės karų generolų buvo Fahrettin Altay, būtent jis bus pagerbtas suteikiant tankui jo pavardę.

Tačiau net gavę platformą ir nusižiūrėję dizainą, turkai vargo ties kitu svarbiu aspektu, o kas užtikrins metalinės mašinos judėjimą? Būtent variklio darbų konkursai nuolat kėlė žiežirbas ir net abejones ar projektas nebus pamestas pusiaukelėje. Partneriais buvo kviesti vos ne visi kas yra dirbę ties tankų varikliais, bet jų keliamos sąlygos netenkindavo turkų.

Pirmieji prototipai buvo varomi vokiečių kompanijos „MTU Friedrichshafen“ sukurtais 1500 AG galios dyzeliniais motorais. Tačiau turkų gynybos sekretorius Muradas Bayaras, 2014-aisiais, griežtai pareikalavo, kad varikliai privalo būti pagaminti šalyje, o ne kažkur svetur. Taip atkrito vieni partneriai.

2017 metais projektą supurtė atmestas jau vietinės kompanijos „Tümosan“ variklio projektas. Valdžią išgąsdino pernelyg didelė kuriamo motoro priklausomybė nuo įmonės parterių iš Austrijos. Austrijos teisinis reguliavimas galėjo ateityje rimtai paveikti projektą dėl jo kūrime panaudotų licenzijų.

Vėliau buvo pasklidusios kalbos apie galimus partnerius iš Ukrainos arba amerikiečių įmonę „Caterpillar“, kuri per partnerius britus, galėtų duoti seną „CV12“ dyzelinio variklio projektą (1200 AG). Pastarieji buvo montuoti į britų tankus: „Challenger 1“ bei „Challenger 2“, taip pat kinų tanką „Type 90“ ir modernizuotus čekų „T-72“.

Koks bus montuojamas variklis kol kas nežinia, bet tai nesutrukdė šių metų balandžio 26-ą gynybos pramonės sekretoriui Izmailui Demirui pranešti, — „Mes tai padarysime labai greitai, neturime kito pasirinkimo. Tikimės, kad mūsų tankas nuo produkcijos linijos nuvažiuos jau po 18 mėnesių. Tai labai ambicingas tikslas“.

Gamybos konkursą laimėjo turkų valdoma kompanija „BMC“. Finansinė dalis kol kas nepaskelbta, bet žinoma, kad pirmuoju etapu norima pagaminti 250 tankų. Vėliau Turkija viena pati gali jų įsigyti iki 1000 vnt.

Keleri metai atgal, prie projekto buvo linkusios prisišlieti kitos musulmoniškos šalys kaip Azerbaidžanas ir Saudo Arabija. Patys turkai projektą bandė įsiūlyti Pakistanui, kurie iki šiol daugiausiai rėmėsi bendrai su kinais kurtų tankų projektais.

Konkurso laimėtoja „BMC“ šiuo metu yra atsakinga už „Altay“ naujojo variklio sukūrimą. Jos tikinimu, prie projekto dirba 200 inžinierių, iš kurių 70 užsieniečių. Jie kuria variklį, kurio galia bus tarpe tarp 400 ir 1500 AG.

Viena iš galimų priežasčių, kodėl tokiu skubotumu dar atrodytu nebaigtas projektas yra stumiamas prie finišo, tai Turkijos ambicijos regione. Jie vykdo karinius veiksmus Sirijoje. Ten panašu labiau dorojasi su jiems neįtinkančiais kurdais, nei pasauliniu terorizmu. O tai sulaukia neigiamos NATO šalių ir jos sąjungininkių reakcijos.

Vokietijoje, vienoje iš svarbiausių turkų ginkluotės tiekėjų, jau pasirodė įstatymo projektas raginantis pritaikyti karinės technikos embargą konfliktuose dalyvaujančioms šalims: Turkijai (už veiksmus Sirijoje), taip pat Jungtiniams Arabų Emyratams ir Saudo Arabijai (už smūgius į civilius Jemene). Patvirtinus projektą turkai būtu atkirsti nuo jų smogiamąją galią sudarančių vokiečių tankų išlaikymui reikalingų dalių. Tai gali būti ta paminėtoji „neturime pasirinkimo“ priežastis.

„Altay“ bus ginkluotas 120 mm kalibro patranka, kuri sukurta korėjietišku pagrindu. O korėjiečiai ginklą kūrė remdamiesi vokiečių „Rheinmetal“ įmonės patirtimi kuriant „Leopard“ tankų serijos ginklų pavyzdžiu.

Nors projektas įvardijamas kaip vienas moderniausių „3+“ kartos tankų, ir statomas greta: „T-14 Armata“, „K-2 Black Panther“ ir „Type 10“, negalima nepastebėti vieno esminio skirtumo. „Altay“ turės 4 ekipažo narius. Nekopijuotas vokiečių „Leopard 2“ taip pat keturis, tuo tarpu projekto bendrautorių korėjiečių „K-2 Black Panther“ tik trys žmonės. Dauguma šiuolaikinių pasaulio tankų jau senai nustatė standartą, kad įgulą sudaro 3 žmonės.

Užtaisytoją juose pakeitė užtaisymo automatika. Mažesnis žmonių skaičius leidžia sumažinti tanko gabaritus, geriau išnaudoti naudingą plotą, bet svarbiausia, amunicijos saugyklos patikimiau atskiriamos nuo įgulos. Prancūzų tankas bokštelyje laiko tik dalį tuo metu reikalingų šaudmenų, korėjiečių tanko skyrių nuo įgulos skiria bent kelios sprogimus galinčios atlaikyti pertvaros. Šiuo metu vienintelis „Armata“ visai atskyrė įgulą, ją patalpindamas tik korpuse, o bokštelį palikdamas vien automatikai.

Turkai savo tanko bokštelyje ne tik laikys kareivius, bet ir visus sviedinius. Jų tikinimu, sprogimo atveju suveiktu virš saugyklos sumontuotos saugumo zonos, nukreipsiančios smūginę jėgą į viršų. Taip įgula turėtų šansų išgyventi.

Kitas dalykas — šaudymo sparta. Tankai su automatiniu užtaisymu gali šaudyti sparčiau nei užtaisomi rankiniu būdu. Tokiu pat ginklu, tik su automatiniu užtaisymu, „K-2“ gali paleisti iki 15 šūvių per minutę (tiesa gabenasi 40 sviedinių). Tuo tarpu beveik identiškas ginklas sutinkamas amerikiečių „Abrams“ tankuose leidžia iššauti vidutiniškai 6 šūvius per minutę (labai patyrusi įgula teoriškai galėtu atlikti 8 šūvius). Akivaizdu, kad „Altay“ šiuo aspektu stipriai nusileis moderniems tankams.

Be jau įprastų kompozicinių šarvų, turkai daug dėmesio sutelkė į galimybę taikliai šaudyti judant. Taip pat į kovas mieste. Tanke sumontuotas automatiškai valdomas 12,7 mm kalibro automatinis bokštelis. Tai vadinamasis prieštechninis ginklas, galintis pramušti net šarvuočių apsaugas, bet kur kas mažiau griaunantis lyginant su pagrindiniu pabūklu. Idealiai tinka miestų kovose prieš savadarbius šarvuočius.

Ar tai bus geras tankas? Parodys laikas. Turkams daug svarbiau šiuo metu turėti galimybę būti mažiau priklausomiems nuo užsienio įrangos tiekėjų. Daugelis jų projektų juda ta pačia kryptimi, svarbiausia gamintis patiems.

Parengė Arnas Mulokas

Komentarai (11)