Pasaulio lyderiams desperatiškai ieškant diplomatinio sprendimo dėl tebesitęsiančios Rusijos ir Ukrainos įtampos, kalbos pakrypo apie 2015 metų Minsko susitarimą, kaip galimą išeitį iš krizės.

Šis susitarimas, antrasis (pirmasis buvo pasirašytas dar 2014 m.) tokio pobūdžio (ir pats svarbiausias), buvo paskelbtas Baltarusijos sostinėje, siekiant užbaigti tuomet 10 mėnesių trukusį kruviną konfliktą Rytų Ukrainoje.

Tačiau Minsko II susitarimas niekada nebuvo visiškai įgyvendintas, o pagrindinės problemos vis dar neišspręstos.

Kas yra pagrindiniai žaidėjai?

Retas Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderių susitikimas 2015 metų vasarį siekė įvesti taiką Ukrainos teritorijose, kurias prieš metus užėmė prorusiški separatistai. Tos sritys, esančios Ukrainos Donbaso srityje, tapo žinomos kaip Luhansko Liaudies Respublika (LPR) ir Donecko Liaudies Respublika (DPR). Ukrainos vyriausybė Kijeve tvirtino, kad abu regionai iš tikrųjų yra okupuoti Rusijos.

Derybose taip pat buvo siekiama politinio susitarimo regione.

Rezultatą – Minsko II-ąjį susitarimą – pasirašė Rusijos, Ukrainos, separatistų lyderių ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovai. Vėliau jis buvo patvirtintas JT Saugumo Tarybos rezoliucija.

Kokios buvo susitarimo sąlygos?

Paliaubos ir sunkiosios ginkluotės atitraukimas iš fronto linijų. 2015 metų vasarį kai kuriose vietovėse vis dar vyko įnirtingos kautynės tarp Ukrainos pajėgų ir Rusijos remiamų sukilėlių, o ukrainiečiai patyrė didelių nuostolių. Nuo tada ESBO – 57 narių saugumo organizacija, kuriai taip pat priklauso JAV ir Kanada – stebi fronto linijas, kad nebūtų pažeistas susitarimas.

Taip pat buvo siekiama užmegzti dialogą dėl vietos rinkimų prorusiškų sukilėlių užimtose srityse.

Visiškų ekonominių ir socialinių ryšių tarp abiejų pusių atkūrimas, kad, pavyzdžiui, būtų galima mokėti pensijas.

Kad būtų atkurta Ukrainos vyriausybės kontrolė pasienyje su Rusija.

Visų užsienio pajėgų ir samdinių išvedimas.

Konstitucinė reforma, kuri suteiktų tam tikrą autonomiją Ukrainos rytinio Donbaso regiono regionams, kurių centrinė valdžia nebekontroliuoja.

Kas nutiko po Minsko II-ojo susitarimo pasirašymo?

Žiauriausios kovos nutrūko, o į konfliktą įsitraukė ESBO stebėtojai. Iki šiol ESBO patruliuoja fronto linijose ir praneša apie paliaubų pažeidimus pasienyje. Tačiau kovų ir aukų yra daug mažiau nei 2014–2015 m. Šiuo požiūriu susitarimas buvo bent iš dalies įvykdytas.

Vis dėlto Ukrainoje yra 1,5 milijono šalies viduje perkeltų žmonių, o per konfliktą žuvo beveik 14 tūkst. žmonių.

Bet yra trūkumas

Minsko susitarimas buvo sugalvotas labai skubotai. Rusija buvo pasirašiusi šalis, tačiau jos vaidmuo konflikte nebuvo pripažintas. Iš tiesų, žodis „Rusija“ niekur tekste neminimas. Nuo to laiko Kremlius leido teigti, kad jis yra tik stebėtojas ir kad turi būti pasiektas susitarimas tarp Ukrainos vyriausybės ir sukilėlių šalies rytuose – nepaisant įrodymų, kad Rusija remia separatistus. Tuo tarpu Kijevas atsisako tiesiogiai kalbėtis su sukilėliais.

Be to, susitarimo kalba yra netiksli – Rusija ir Ukraina jos politinį planą aiškina taip, kad tai reiškia labai skirtingus dalykus.

Tęsinys kitame puslapyje:

Ukraina pirmiausia nori susigrąžinti savo tarptautinės sienos kontrolę, kol sukilėlių kontroliuojamose teritorijose bus surengti vietos rinkimai. Ji taip pat nori, kad Rusijos pajėgos pasitrauktų. Rusija, žinoma, teigia neturinti jokių pajėgų sukilėlių kontroliuojamose teritorijose.

Maskva nori, kad rinkimai būtų surengti, kol regionas tebėra kontroliuojamas separatistų – ir kol Ukrainos valdžia atgaus sienos kontrolę.

Vakarų diplomatų pastangos įveikti šį užburtą ratą nieko nelėmė.

Kokios dar problemos?

Sukilėlių kontroliuojamų Donbaso teritorijų statusas niekada nebuvo apibrėžtas. Kijevo nuomone, regionas turėtų turėti tokią pat autonomiją kaip ir kiti Ukrainos regionai federalinėje struktūroje.

Maskva atkreipia dėmesį į Minsko susitarimo kalbas, kuriose kalbama apie „ypatingą tam tikrų Donecko ir Luhansko sričių vietovių statusą“ ir aiškina, kad tai leidžia šiems regionams turėti savo policijos pajėgas ir teismų sistemą, be kitų privalumų.

Tačiau bet kuri Ukrainos vyriausybė, sutikusi suteikti Donbasui specialų statusą, gali neatlaikyti viešos reakcijos. 2015 metais tuometinis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pateikė konstitucijos pataisas dėl decentralizacijos, kurioms aršiai priešinosi Ukrainos nacionalistų grupės. Kijeve per riaušes žuvo trys teisėsaugos pareigūnai.

Kodėl Vladimiras Putinas laiko Minsko susitarimą tokiu svarbiu?

Jei interpretuojama Maskvos naudai, tai gali būti būdas, kaip Rusija gali išlaikyti savo įtaką Ukrainoje prorusiškoms grupuotėms Donbase ir per jas.

Tai suteiktų Rusijai galimybę kontroliuoti teritoriją – jos neaneksuojant, kaip tai padarė su Krymu 2014 metais – ir turėti įtakos Ukrainos nacionaliniams reikalams.

Dar labiau komplikuoja tai, kad Rusija šimtams tūkstančių Donbaso gyventojų išdavė Rusijos Federacijos pasus.

Tai taip pat galėtų suteikti Rusijai vaidmenį Ukrainos parlamente per savo įgaliotinius ir galimybę sužlugdyti bet kokias tolimas Ukrainos pastangas prisijungti prie NATO ar Europos Sąjungos. Priklausomai nuo to, kaip buvo organizuoti rinkimai, žmonės, turintys Rusijos pilietybę ir kuriems suteikta amnestija už ukrainiečių žudymą, gali patekti į Ukrainos parlamentą. Tai dar labiau destabilizuotų Ukrainą.

Ką turi pasakyti pasaulio lyderiai?

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas Minsko susitarimą laiko perspektyviausia konflikto išvengimo galimybė, antradienį pareikšdamas, kad „bendras pasiryžimas įgyvendinti Minsko susitarimus yra vienintelis būdas, leidžiantis mums sukurti taiką ir sukurti perspektyvią politinę sistemą“.

Jis sakė, kad per savo ką tik įvykusius susitikimus su Ukrainos ir Rusijos lyderiais jam pavyko „gauti labai aiškų prezidentų Putino ir Volodymyro Zelenskio įsipareigojimą laikytis griežtų Minsko susitarimų pagrindų“, tačiau daugiau detalių nepateikė.

JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas pirmadienį pareiškė, kad JAV ir Ukraina yra „vieningos“ palaikydamos Minsko susitarimus, kaip kelią į priekį sprendžiant konfliktą. Tačiau jis taip pat užsiminė, kad vien susitarimas nėra vienintelis būdas išspręsti konfliktą, pabrėždamas susitarimo keliamus iššūkius.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

CNN

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (16)