„Stinger“ raketos pastaruoju metu šmėžuoja naujienose. Priežastis, dėl kurios mes tiek daug girdime apie „Stinger“ šiuose kontekstuose, yra ta, kad „Stinger“ raketa yra itin efektyvus ginklas prieš priešo orlaivius.

Raketa naudoja infraraudonųjų spindulių ieškiklį, kad užfiksuotų orlaivio variklio išmetamųjų dujų šilumą, ir ji pataikys beveik į bet ką, skriejantį žemiau 3500 metrų.

Šiame straipsnyje papasakosime plačiau apie „Stinger“ raketą: Į kokius lėktuvus ji gali pataikyti ir kodėl ji tokia veiksminga?

Pradžia

Raketos pradžia buvo „General Dynamics“ programa, skirta pagaminti patobulintą 1967 m. FIM-43 „Redeye“ variantą. „Redeye“ buvo gaminamas nuo 1969 iki 1982 m., iš viso buvo pagaminta apie 85 000 raketų. Programą 1971 m. JAV armija priėmė toliau plėtoti kaip FIM-92; „Stinger“ pavadinimas buvo pasirinktas 1972 m.

FIM-92A „Stinger“ gamyba pradėta 1978 m. Nuo tada pasirodė atnaujinti sistemos variantai: FIM-92A, FIM-92B, FIM-92C, FIM-92D, FIM-92G.

Labiausiai „Stinger“ raketos išgarsėjo kai CŽV vykdydama operaciją „Ciklonas“, jomis aprūpino modžahedus Sovietų Sąjungos ir Afganistano kare, vykusiame 1979-1989 metais.

Pagrindai

„Stinger“ raketa, oficialiai žinoma kaip FIM-92A, skirta suteikti sausumos kariams galimybę susidoroti su žemai skraidančiais lėktuvais ir sraigtasparniais. Žemėje esančių karių požiūriu žemai skraidantys priešo orlaiviai paprastai yra problema, nes jie arba bombarduoja, atlieka žvalgybą arba paremia priešo kariuomenę. Numušti šiuos orlaivius yra lengviausias būdas pašalinti šias grėsmes.

Yra keturi dalykai, dėl kurių „Stinger“ yra toks veiksmingas ginklas, kurį gali naudoti sausumos kariuomenė:

• Tai lengvas, nešiojamas ginklas. Raketa ir jos paleidimo priemonė sveria apie 15 kg. Paleidimo priemonė yra daugkartinio naudojimo. Kiekviena raketa yra sandarus blokas, sveriantis tik 10 kg.
• Tai buo peties paleidžiamas ginklas, o paleisti „Stinger“ raketą gali vos vienas žmogus (nors paprastai raketą valdo dviejų žmonių komanda).
• Jis naudoja pasyvų infraraudonųjų spindulių ieškiklį.
• Tai „šauk ir pamiršk“ (fire-and-forget) tipo ginklas.

Infraraudonųjų spindulių ieškinklis gali užfiksuoti šilumą, kurią skleidžia orlaivio variklis. Jis vadinamas „pasyviuoju“ ieškikliu, nes, skirtingai nei radaru valdoma raketa, ji neskleidžia radijo bangų, kad „pamatytų“ savo taikinį.

Tęsinys kitame puslapyje:

Paleidimo procedūra

Norėdamas iššauti ginklą, kareivis nukreipia raketą į taikinį. Kai ieškiklis užfiksuoja taikinį, jis skleidžia savitą triukšmą. Kareivis nuspaudžia gaiduką ir atsitinka du dalykai:

• Maža paleidimo raketa iššauna raketą iš paleidimo vamzdžio ir toli nuo ją šaunančio kario.
• Paleidimo variklis nukrenta ir užsidega pagrindinis kietasis raketos variklis, kuris „Stinger“ aketą įgretina iki maždaug 2 400 km/h (2 machų) greičio.

Tada raketa automatiškai nuskrenda į taikinį ir sprogsta.

Raketa „Stinger“ gali pataikyti į taikinius, skriejančius net 3500 m aukštyje, o jos nuotolis yra apie 8 km. Tai reiškia, kad jei lėktuvas yra žemiau nei 3,5 km ir matomas kaip forma (o ne taškas), tikėtina, kad „Stinger“ gali į jį pataikyti. „Stinger“ raketos yra itin tikslios.

 „Stinger“ raketose naudojami pasyvūs IR/UV jutikliai. Raketos ieško infraraudonųjų spindulių (šilumos), kurią sukuria tikslinio lėktuvo varikliai, ir seka lėktuvą sekdamos šią šviesą. Raketos taip pat identifikuoja taikinio UV „šešėlį“ ir naudoja tą identifikavimą, kad atskirtų taikinį nuo kitų šilumą gaminančių objektų.

„Stinger“ raketos nosyje iš esmės yra infraraudonųjų spindulių skaitmeninė kamera. Šioje kameroje gali būti įvairių infraraudonųjų spindulių jutiklių, nuo 2x2 (senesnio dizaino) iki 128x128 (naujausioje „Sidewinder“ versijoje), kurie gauna infraraudonųjų spindulių vaizdą. Kai karys ruošiasi paleisti raketą, raketos taikinys turi būti matomas maždaug šio jutiklio centre.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

How Stuff Works

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()