Karas tęsiasi daugiau nei dvi savaites. Manau, kad atėjo laikas vėl galvoti apie tai, kas vyksta aplink Ukrainą ir kokie yra išorės žaidėjų interesai. Pradėsiu nuo JAV, nes čia žaidžiamas nepaprastai įdomus geopolitinis žaidimas.

Rusijos invazija į Ukrainą leido JAV pereiti prie „plano B“ Rusijos atžvilgiu. Jeigu nepavyko „neutralizuoti“ / „užšaldyti“ Rusijos krypties per politinį kompromisą, tai kursas link silpnėjimo bus per eskalaciją, sankcijas ir spaudimą. Laimei, tokią kryptį pasirinko pati Rusija, priėmusi trumparegišką ir gremėzdišką sprendimą įsiveržti į Ukrainą ir sužlugdyti jos pastarųjų 15 metų užsienio politiką.

Galutinis JAV tikslas nepasikeitė – laimėti pasaulinę konfrontaciją su Kinija.

Karas Ukrainoje šia kryptimi suformavo keletą JAV taktinių, situacinių interesų, kurie, deja, ne visi tiesiogiai susiję su Ukraina, bet gali priartinti prie minėto galutinio tikslo.

Pirmasis – priversti Rusijos Federaciją pasitraukti iš naftos ir dujų rinkos arba sumažinti jos dalį. Dalyvaukite turguje patys. Norėdami tai padaryti, jie net „pasisuko už Atlanto“ keliais klausimais vienu metu.

Pirmiausia pradėjo derybas su Venesuelos prezidentu Nicolasu Maduro, kuris dar neseniai net nebuvo pripažintas, kad Venesuelos nafta būtų atleista nuo sankcijų.

Antra, jie paspartino derybas dėl „branduolinio susitarimo“ pasirašymo su Iranu, siekdami tiekti Irano naftą į rinką ir perkelti Rusijos naftą.

Trečia, jie tiesiogiai susisiekė su Libijos vyriausybe rytuose, kuri iki tol net nebuvo pripažinta, o rėmėsi vakarine, kuriai vadovavo Abdel-Hamid Dbeiba.

Ketvirta, pradėjo teikti pasiūlymus Saudo Arabijai ir JAE, kad jie padidintų naftos gavybą OPEC. Bidenas netgi yra pasirengęs sulaužyti savo principus ir pradeda kalbėtis su Mohammedu bin Salmanu.

Antrasis interesas – sulaikyti grūdų tiekimo srautą iš Rusijos Federacijos ir sustiprinti JAV pozicijas pasaulinėje maisto politikoje. Dabar dėl karo daugelis Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių patiria trūkumą. Jungtinės Amerikos valstijos yra vienos iš rinkos lyderių kartu su Kanada, Australija, Prancūzija ir kt.

Trečias interesas – įvesti Rusijai vidutinės trukmės ir ilgalaikes sankcijas, didinančias technologinį atotrūkį nuo likusio pasaulio, sukuriant dirvą kompromisui ateityje arba elito pasikeitimui į tuos, kurie labiau priimtini Vašingtonui.

Ketvirta, sustiprinti proamerikietiškų pajėgų pozicijas Europoje ant solidarumo su Ukraina bangos ir būtinybės suvaldyti Rusijos karinę grėsmę. Ne tik tradiciškai proamerikietiškoje Lenkijoje ar Baltijos šalyse, bet ir Vakarų Europoje, pavyzdžiui, įtikinant Suomiją ir Švediją prisijungti prie NATO, o Vokietiją – didinti išlaidas Aljansui.

Penkta, jei įmanoma, nukreipti Kiniją į antirusiškų sankcijų logiką, sukuriant tikrovę, kurioje yra tik dvi istorijos, vykstančios prieš mūsų akis, pusės – teisinga ir neteisinga, „už mus arba prieš mus“, moralinė ir amorali, nėra trečio kelio. JAV svarbiausia įtikinti europiečius, kad Kinija taip pat yra blogis, padedantis Rusijai. Tiesą sakant, tai yra Bideno bandymų 2021 metais suburti naują pasaulinę Vakarų koaliciją prieš Kiniją, paremtą JAV, Europos ir Azijos partnerių aljansu, tąsa.

Ukrainai visi šie punktai, susiję su Rusijos Federacijos susilpnėjimu, yra taktiškai naudingi, nes leidžia padidinti priešo riziką ir išlaidas karui su Ukraina, verčiant Maskvą sušvelninti savo reikalavimus derybose.

Tačiau ne visa JAV politika Ukrainai tinka ilgainiui.

Visų pirma, remiantis dviejų savaičių rezultatais, aišku, kad valstybės koreguoja savo sankcijų politiką atsižvelgdamos į savo norus, o ne į realius karinius/humanitarinius Ukrainos poreikius. Jie atidžiai tikrina kiekvieną žingsnį, įskaitant įrangos ir ginklų perdavimo mums klausimą. Tikėtina, kad jie ketina alinti Rusiją tiek, kiek reikės, kad būtų pasiekti visi minėti punktai. Nuotaikos Kijeve jiems nėra svarbiausios priimant sprendimus. Kuo giliau Rusija bus įtraukta į karą Ukrainos teritorijoje, tuo labiau ji bus išeikvota, tuo jiems bus geriau ir lengviau.

Tai gerai ir mums, bet kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo daugiau žalos padaroma infrastruktūrai, kuo daugiau žmonių žūsta, tuo sunkėja humanitarinė padėtis, tuo labiau išsenka mūsų resursai, kurie taip pat nėra be dugno.

Na, nepamirškime šių metų lapkritį vyksiančių vidurio kadencijos Kongreso rinkimų. Bidenas tikrai turi parodyti gerą rezultatą, kitaip jis praras abu parlamento rūmus. Ir tai panaikina visus jo ambicingus projektus vidaus politikoje, už kuriuos jis prašė trilijonų dolerių.

Ciniškai kalbant, Ukrainos istorija puikiai dera prie demokratų rinkimų logikos beveik visais atžvilgiais, įskaitant pasaulinės demokratijų kovos su autokratijomis temą.

Mūsų atveju būtina tiesiogiai kalbėtis su Amerikos rinkėjais ir gyventojais, kad per viešąją nuomonę pakoreguotų JAV užsienio politiką palankiai, kad jie nevilkintų šio karo rankiniu būdu valdydami sankcijas, siekdami pritraukti pinigų per plėtrą keliose rinkose, taip pat suteikti pagalbą, kurios mums šiuo metu tikrai reikia.

Ukrainos prezidento populiarumas Vakaruose dabar leidžia tai padaryti. Vienintelis klausimas – sukurti komunikacijos kanalus anglų ir kitomis kalbomis.

Ir bet kokiu atveju Rusija bus pralaimėjusi.

Iliya Kusa, analitikos centro „Ukrainian Institute of the Future“ tarptautinės politikos analitikas, tarptautinės politikos ir Artimųjų Rytų ekspertas

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Unian

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (13)