[Išsami tema] Ar Ukrainoje Rusija kartoja savo praeities karų klaidas? Tai, ką dabar matome, vis labiau panašu į Čečėnijos karą (Foto, Video) ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Rusijos karas su Sakartvelu
Skirtingai nuo kovos su sukilėliais Čečėnijoje, 2008 m. rugpjūtį penkias dienas trukęs Rusijos karas su Gruzija buvo įprastinė karinė operacija prieš kitą valstybę veikėją, nors ir apimanti nekinetinių veiksmų elementus, ypač kibernetines atakas ir informacinį karą.
Panašiai kaip ir Ukrainoje, Rusija tvirtino, kad jos invazija buvo skirta sustabdyti tariamą Gruzijos pajėgų osetinų tautos genocidą ir apsaugoti Pietų Osetijoje gyvenančius Rusijos piliečius. Putinas tebesitęsiančią invaziją į Ukrainą įvardijo kaip „specialią karinę operaciją“, kuria siekiama apsaugoti civilius nuo „genocido“.
Rusija iki galo išnaudojo netikėtumo elementą: gruzinai nebuvo pasiruošę plataus masto Rusijos karinei intervencijai. Gruzijos ginkluotosios pajėgos buvo pasirengusios mobiliam, puolamam karui prieš separatistines pajėgas Pietų Osetijoje ar Abchazijoje, o ne tuo pačiu metu didelio masto kovai prieš dešimtis tūkstančių Rusijos karių dviejuose frontuose vienu metu.
Gruzijos vyriausybę ir kariuomenę pribloškė Rusijos invazijos greitis, todėl ji nesugebėjo pareikšti jokio reikšmingo pasipriešinimo. Atrodo, kad Rusijos veiksmai atspindi generolo Aleksandro Suvorovo principą „udivit – znachit pobedit“ (nustebinti – tai nugalėti).
Per kelias dienas tūkstančiai Rusijos karių įsiveržė į Gruzijos atsiskyrusias Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijas. Rusijos karinis pranašumas buvo sustiprintas pasitelkus įgaliotąsias pajėgas, kurios yra ilgalaikis visų Rusijos posovietinių intervencijų bruožas. Trūkstant tikslios amunicijos, Rusijos pajėgos smogė civiliams pastatams tokiuose miestuose kaip Goris ir smogė ten esančiai ligoninei.
Krymas, 2014 m.: staigmena ir sumaištis
Praėjus 20 metų po ankstyvų nesėkmių Čečėnijoje, 2014-aisiais Rusijos dviprasmiškas jėgos panaudojimas Ukrainoje paskatino Vakarus sutelkti dėmesį į hibridinį ir „pilkosios zonos“ karą. Tačiau neatsižvelgta į tai, kad Rusija nuolat akcentavo konvencinių pajėgų viršenybę.
Nustebimas ir iniciatyvos griebimas suvaidino pagrindinį vaidmenį Rusijos sėkmei Kryme. 2014 m. pavasarį Rusijos dislokavimo greitis nustebino Ukrainos vyriausybę, pakenkdamas jos galimybėms priimti sprendimus ir pasipriešinti.
Intervencijos greitis taip pat nustebino tarptautinę bendruomenę, užkirsdamas kelią bet kokiam vieningam atsakui: Maskva greitai ėmėsi ryžtingos Krymo pusiasalio kontrolės, o puolamieji veiksmai sėjo sumaištį.
Sirija: išmokti kovoti nauju būdu?
Sirija buvo laikoma Rusijos požiūrio pasikeitimu: Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu tvirtino, kad Rusijos kariai turi išmokti kovoti Sirijoje nauju būdu ir jie „išmoko“.
Priešingai nei ankstesnėse kampanijose, Rusijos operacijas Sirijoje daugiausia vykdė Aerokosminės pajėgos (VKS), dislokuotos tik ribotas sausumos pajėgų skaičius (daugiausia elitinių vienetų), o tai yra reikšmingas pokytis nuo ankstesnių operacijų.
Tačiau nepaisant šio įsitikinimo, kad Rusijos operacijos Sirijoje yra naujas požiūris, buvo daug Čečėnijos atgarsių, ypač priklausomybė nuo intensyvaus bombardavimo ir beatodairiškų oro atakų prieš gyvenamuosius rajonus ir civilinę infrastruktūrą, pavyzdžiui, mokyklas, ligonines ir turgus.
Beatodairiški išpuoliai prieš miesto teritorijas
Prieš invaziją į Ukrainą buvo tikimasi, kad 2008 m. prasidėjęs Rusijos kariuomenės modernizavimo procesas kartu su operacine patirtimi (ypač Sirijoje) reikš, kad Rusijos kariuomenė bus daug pajėgesnė. Tačiau įrodymai rodo, kad problemų išlieka tokiose srityse kaip logistika, karių moralė ir nesugebėjimas įgyti pranašumo ore.
Rusijos veiksmai Ukrainoje nėra neturintys precedento. Rusijos pajėgos perėjo prie požiūrio, kurio nuo 1991 m. daug kartų taikė prieš tokius miestus kaip Groznas Čečėnijoje, Alepas ir Idlibas Sirijoje: sunkios, beatodairiškos artilerijos ir oro bombardavimas miestų zonoms naikinti, o tai daro didelę žalą ir nužudo daug civilių gyventojų.
Sąmoningas taikymasis į civilius ir platus miestų naikinimas yra skirtas susilpninti gyventojų moralę, bandant pakirsti jų valią priešintis.
Kartu Kremlius siekia užtikrinti, kad jis kontroliuotų informacijos srautus Rusijos viduje. Jis didina savo šalies žiniasklaidos kontrolę, siekdamas užtikrinti, kad valstybės naratyvas būtų dominuojantis, stengdamasi užkirsti kelią antikariniams protestams, keliantiems grėsmę vidiniam stabilumui.
