„Jei viskas įvyko dėl priešlaivinių raketų smūgio, tai liudija, kad kreiseris, turėjęs užtikrinti visos grupuotės oro gynybą ir lygtai turėjo visą būtiną ginkluotę, nesugebėjo apginti net savęs, flagmano“.

Per Sirijos kampaniją Rusijos kariniai vadovai nuginkluojamai atvirai ne kartą sakė, kad tas karas suteikė jiems galimybę išbandyti naują techniką ir išbandyti naujas kovos veiksmų koncepcijas. Dabar akivaizdu, kad „specialioji LLR ir DLR gynybos karinė operacija“ suteiks peno plačiai kariavimo būdų analizei, leis kritiškai apžvelgti ginkluotųjų pajėgų vystymo kryptis. Tad, visiškai akivaizdu, kad kreiserio „Maskva“ žūtis suteiks naują impulsą ginčams apie tai, kokių laivų reikia ateities kariniam laivynui. Pažymėtina, kad tokie ginčai pastaraisiais metais vyksta praktiškai visose stambias Karines jūrų pajėgas turinčiose šalyse.

Vienos pusės atstovai atkakliai įrodinėja: KJL galia, o su ja ir didžiųjų valstybių prestižas priklauso nuo galimybės „projektuoti jėgą“ už tūkstančių kilometrų, galimybės stambius ginkluotus kontingentus laikyti neribotai ilgai. Jei taip, tai didžiavalstybiniams interesams užtikrinti gyvybiškai būtini lėktuvnešiai ir sunkieji kreiseriai.

Kitos minties mokyklos besilaikantys ekspertai primygtinai teigia: dabartinėje situacijoje „dideli laivai“ suvis nepanašūs į napoleoniškos maksimos „didelius batalionus“, jie nebegali užtikrinti pergalės. Jie, girdi, pernelyg nepaslankūs ir patogūs tiek sparnuotųjų, tiek ir hipergarsinių raketų taikiniai. Lygiai kaip sunkieji Vokietijos kreiseriai Antrojo pasaulinio karo metu tapo lengvu jūrinės aviacijos grobiu. Ateitis, protina šie specialistai, priklauso nedideliems „specializuotiems“ laivams, kurie per griežtai apibrėžtą laiką galės atlikti itin konkrečias misijas: įrengti neskraidymo zoną, užtverti transporto komunikacijas, aprūpinti evakuaciją. Turtingiausios šalys, kaip JAV ir KLR, bando lygiagrečiai vystyti ir lėktuvnešių laivyną, ir statyti tokius „futuristiškus“ eskadrinius minininkus, kaip savo avarijomis liūdnai pagarsėjęs amerikiečių Zumwalt.

Rusijai šis ginčas stojo visiškai specifiniu rakursu. Viena vertus, stambūs laivai su artilerijos bokštais ir milžiniškais raketų atsargų konteineriais, kuo puikiausiai dera su didžiavalstybiškumo ir stojimosi nuo kelių koncepcija. Tad, gan garsūs balsai reikalaujančių tuojau pat imti statyti atominius lėktuvnešius (vandentalpa iki 100 tūkstančių tonų) ar bent jau didžiulius eskadrinius minininkus „Lyder“ (iki 19 tūkst. t.), irgi varomus atomine galia. Nepaisant nedrąsių GM atkalbinėjimų, suinteresuoti mokslo tyrimų institutai jūrų karybos salonuose reguliariai demonstruoja būsimų gigantiškų laivų maketus, o lobistai įrodinėja: be lėktuvnešių Rusija niekaip neišgyvens. Tačiau, antra vertus, tokius laivus statyti nėra nei nei ekonominių, nei, svarbiausia, netgi fizinių galimybių. Šalyje paprasčiausiai nebuvo dokų statyti lėktuvnešius. Tačiau viešai prisipažinti nesinorėjo. Ir štai, siekdama paaiškinti savo gan kuklius užsakymus (iki 6000 tonų vandentalpos fregatos ir korvetės), karinė vadovybė į visuomenės sąmonę kruopščiai diegė dvi viena kitą papildančias teorijas.

Pirmosios esmė – stambūs kariniai laivai šiaip jau ne tokie ir naudingi. Juk Rusija turi puikias sparnuotąsias raketas „Kalibr“ ir hipergarsines raketas „Cirkon“, kurios galėtų sutrinti į miltus bet kurią iš vienuolikos potencialaus priešininko lėktuvnešių grupių. O jei taip, tai nėra prasmės leisti pinigus dideliems laivams. Tereikia „Kalibrus“ ir „Cirkonus“ sumontuoti nedaugelyje RF KJL turimų eskadrinių minininkų, korvečių ir raketnešių. Į tai, kad šių įstabių raketų veikimo nuotolis daugmaž atitiko lėktuvnešių grupių lėktuvų veikimo spinduliui ir, peršasi išvada, kad potencialus priešininkas galėtų sunaikinti tiek pačias raketas, tiek ir jas paleidusius laivus, dėmesys nebuvo kreipiamas. Kaip ir į tai, kad nedideli rusiškų fregatų ir korvečių matmenys riboja jų galimybes veikti karo sąlygomis toli nuo savo teritorijos.

Antroji teorija skelbia, kad reikia taupiai naudoti tuos kelis stambius laivus, kurie liko iš Sovietų Sąjungos. Tai, visų pirma, lėktuvnešinis kreiseris „Admirolas Kuznecovas“, du sunkieji atominiai kreiseriai „Petras Didysis“ ir „Admirolas Nachimovas“. Be to, Rusija turėjo trys projekto „Atlant“ kreiserius: „Maršalas Ustinovas“, „Variag“ ir žuvusioji „Maskva“. Siūlyta šias gan senas, tačiau dideles „kovines platformas“ aprūpinti moderniausia ginkluote ir naujausia elektronika. Kaip sektini pavyzdžiai buvo pateikiami daugiau nei pusę šimtmečio tarnyboje išbuvę keturi amerikiečių „Iowa“ tipo linijiniai laivai. Kai jų gigantiški ginklai nustojo būti karinio laivyno svarbiausiu argumentu, laivai buvo aprūpinti sparnuotosiomis raketomis.

Visgi rusiškų kreiserių modernizacija ir remontas aiškiai nepavyko. „Admirolas Kuznecovas“ remontuojamas jau ketverius metus. Per tą laiką nuskendo plaukiojantis dokas, kuriame stovėjo kreiseris. O paskui kilo gaisras. Atominis raketnešis kreiseris „Admirolas Nachimovas“ sumušė visus remonto ir modernizacijos trukmės rekordus — pertvarka tęsiasi nuo 1999 metų, tai yra 23 metus. Prognozuojama, darbai kreiseryje bus užbaigti tik 2023 metų gale. Ir tik tuomet bus imtasi modernizuoti jauniausią kreiserį, 1998 metais tarnybą laivyne pradėjusį „Petrą Didįjį“.

O štai su trimis projekto „Atlant laivais — „Maršal Ustinov“ (32 m. tarnybos), „Variag“ (29 m.) ir „Maskva“ (35 m.) — viskas buvo lyg ir gerai. Visi modernizuoti per pastaruosius septynis metus. Paskutinis — kreiseris „Maskva“. Iš pradžių „Maskvą“ planuota kapitališkai remontuoti Severodvinske, tačiau paskui nuspręsta remontuoti Sevastopolyje. Kaip tvirtinama, kreiseris paprasčiausiai negalėjo nuplaukti iki šiaurinių jūrų. Prieš tai KJL vadovybė raportavo Generaliniam štabui, kad laivo modernizavimas netikslingas, nes trūksta lėšų. Tačiau galiausiai remontas buvo atliktas. 2020 metų liepą kreiseris „išėjo iš doko kapitališkai suremontuotu varikliu, pakeistu dyzeliniu generatoriumi ir radiotechnine sistema. Be to, kreiseryje pakeisti šimtai metrų kabelio trasų“, raportavo laivo statytojai. „Maskvos“ žūtis iškėlė tokio modernizavimo tikslingumo klausimą.

Rusijos karinė vadovybė iš pradžių apsiribojo pranešimais apie laive kilusį gaisrą ir sprogusį kovinį užtaisą, o paskui, kad štormo metu kreiseris paskendo. Gaisro priežasčių karinė vadovybė įvardinti nesiteikė. Nerizikuosiu netgi spėlioti, kokia katastrofos versija geresnė/blogesnė. Jei viskas buvo priešlėktuvinių raketų smūgio pasekmė, akivaizdu, kad visos grupuotės oro gynybą vykdyti turėjęs ir visą būtiną ginkluotę turėjęs kreiseris – flagmanas – nesugebėjo netgi apsiginti pats. Jei gaisras kilo dėl saugumo technikos pažeidimų, tuomet tai byloja apie disciplinos trūkumą kariniame laive, karo metu. Galiausiai užsidegimas galėjo kilti dėl technologinių priežasčių, kas charakterizuoja remonto ir modernizacijos lygį ir kokybę.

„Maskvos“ paskandinimas neišvengiamai kelia 30-40 metų „kovinių platformų“ naudojimo šiuolaikinėms ginkluočių sistemoms tikslingumo klausimą. Šie laivai statyti tuomet, kai radiolokacijos technika, žvalgybos ir taikymosi priemonės buvo visiškai kito lygio, nei dabar. Tad ir medžiagos, iš kurių statyti korpusai, buvo kuriamos be kokių nors stealth technologijų, todėl grėsmingas laivas tampa lengvu šiuolaikinės ginkluotės taikiniu. Be to, akivaizdu, kad naujas ginklų sistemas reikia montuoti ir saugoti kitaip, nei tai daryta prieš kelis dešimtmečius. Neatsitiktinai amerikiečiai nesiėmė kartoti bandymo su „Iowa“ tipo linijiniais laivais. Visi penki raketnešiai kreiseriai „Ticonderoga“, papildę JAV KJL pajėgas 1983–1987 metais (tai yra, jie rusiškų kreiserių vienmečiai), savo tarnybą laivyne jau seniai baigė. Gali nutikti, kad senų laivų modernizavimas ir naujas įrengimas su aptarnavimu ir remontu kaštais aplenks naujų statymą. Žinoma, jei Rusija turi jų gaminimui būtinas kompetencijas.

republic.ru