Jeigu tamsioji medžiaga niekada nebūtų susikoncentravusi į gumulus, ji po erdve lakstytų ne didesniu nei 54 metrų per sekundę greičiu – vertinant kosminiais mastais, net vėžliai yra greitesni. Maksimalus tamsiosios medžiagos greitis yra viena iš nedaugelio žinomų „šaltos tamsiosios medžiagos“ charakteristikų. Manoma, kad ši iki šiol dar nė karto tiesiogiai nestebėta paslaptinga materija sudaro didžiąją dalį Visatos masės.

Pagal žvaigždžių ir galaktikų judėjimo ypatumus astronomai nustatė, jog Visatoje masės yra gerokai daugiau nei galime matyti. Astronomų skaičiavimais, nematoma tamsioji medžiaga sudaro apie 80 proc. visos Visatos masės, o didžioji tos medžiagos dalis šiais laikais yra susikaupusi milžiniškose aureolėse, supančiose galaktikas, rašo newscientist.com.

Nors tamsiosios medžiagos gravitacinį poveikį galime matyti, ji daugiau niekaip nesąveikauja su įprastine medžiaga, taigi, apie jos savybes žinome labai nedaug. Bet geriausios fizikinės teorijos aiškina, kad didžioji tamsiosios medžiagos dalis turėtų būti „šalta“. Tai reiškia, kad ji yra sudaryta iš dalelių, judančių kur kas lėčiau už šviesą.

Manoma, kad Visatos apyaušryje, auštant karštam dalelių mišiniui, laisvai lakiojusios tamsiosios medžiagos dalelės sušoko į gumulus, o jų gravitacija pradėjo traukti dujas ir dulkes, iš kurių susidarė pirmosios žvaigždės ir galaktikos. Nuo tamsiosios medžiagos dalelių greičio būtų priklausę, kaip lengvai jos sudarytų gumulus: greitesnės dalelės nesudarytų galimybės atsirasti tokioms stambioms struktūroms, kurias matome nakties danguje.

Niujorko (JAV) Sirakūzų universiteto mokslininkai Cristianas Armendáriz-Picónas ir Jayanthas Neelakanta pirmą kartą apskaičiavo, kokiu greičiu erdvėje galėtų lakstyti pavienės tamsiosios medžiagos dalelės. Mokslininkai įvertino, kaip skirtingais kosmoso istorijos laikais buvo pasiskirsčiusi medžiaga. Jie patikrino pasiskirstymą labai nedideliu masteliu, remdamiesi duomenimis iš ankstyviausios Visatos šviesos spektrinės analizės ir kur kas stambesniu masteliu, įvertindami galaktikų spiečių tyrimų duomenis. Pagal surinktus duomenis mokslininkai apskaičiavo, kokiu greičiu tamsioji medžiaga turėjo judėti ankstyvojoje Visatoje, kad galėtų susidaryti stebimos stambaus masto struktūros, o po to gautą skaičių ekstrapoliavo, siekdami nustatyti, kokiu greičiu dalelės turėtų judėti šiandien, jei jos būtų pavienės, o ne sušokusios į gumulus.

Jų apskaičiuotas dydis yra maždaug toks, kokio ir reikėtų tikėtis pagal daugumą teorijų, nusakančių tamsiąją materiją, sakė Fermi nacionalinio greitintuvo laboratorijos (JAV) mokslininkas Scottas Dodelsonas, nepriklausantis tyrimą atlikusiai grupei. Pasak jo, kiekybiškai įvertintas dydis yra vertingas. „Savaime suprantama, apie tamsiąją medžiagą žinome labai jau nedaug, taigi, bet kas, ką sužinome, yra gan svarbu“.

Ateityje mokslininkai, naudodamiesi šia maksimalia greičio riba, galės sudarinėti dalelių, sudarančių šaltą tamsiąją materiją, kompiuterinius modelius, o tai suteiktų galimybę sužinoti, kas gi iš tiesų yra ta slapukaujanti tamsioji materija.

Komentarai (2)