Žemę gali supti tamsiosios materijos aureolė (15)
GPS palydovinė navigacijos sistema yra naudingas įrankis kuomet reikia surasti kelią iš vienos vietos į kitą. Bet tai – ne vienintelė jos nauda. Pasirodo, ji gali atlikti ir kur kas fundamentalius, moksliškai svarbius darbus. Išanalizavus GPS palydovų orbitas mokslininkai pradėjo manyti, jog Žemė yra sunkesnė nei manyta. Įtariama, kad šis didesnis svoris yra tamsiosios materijos aureolės rezultatas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vyraujančios fizikinės teorijos aiškina, kad tamsioji materija sudaro apie 80 proc. visos Visatos medžiagos, tačiau tai iš esmės yra viskas, kas apie ją žinoma – kol kas nemokama tiesiogiai jos stebėti, todėl nėra žinoma, kiek jos yra net mūsų artimiausioje kaimynystėje, Saulės sistemoje. Šiokių tokių užuominų apie tamsiosios materijos buvimą greta mūsų mokslininkai gauna stebėdami aplink Žemę besisukančius kosminius zondus – kai kurie jų praskriedami pro planetą netikėtai pakeičia savo greičius. 2009 metais Pažangiųjų tyrimų instituto Prinstone (JAV) mokslininkas Steve'as Adleris parodė, kaip šias anomalijas galėtų paaiškinti tamsiosios materijos ir Žemės gravitacijos ryšys, rašo newscientist.com.
Teksaso universiteto (JAV) mokslininkas Benas Harrisas taip pat svarstė, ar tamsioji materija galėtų paveikti palydovus. „O kalbant apie GPS palydovus, labai malonu yra tai, jog jų orbitas mes žinome labai, labai tiksliai“, - sakė mokslininkas. Mokslininkas, analizavęs per devynis mėnesius surinktus duomenis iš GPS, GLONASS ir „Galileo“ palydovų grupių, apskaičiavo, kaip kiekvienas iš jų „jautė“ Žemės gravitaciją.
Gruodį vykusiame Amerikos geofizikų sąjungos suvažiavime San Franciske jis paskelbė, kad jo skaičiavimais vidutinė Žemės masė yra nuo 0,005 iki 0,008 proc. didesnė už apskaičiuotą Tarptautinės astronomų sąjungos. Pasak mokslininko tai galėtų paaiškinti tamsiosios medžiagos diskas, kurio storis aplink pusiaują būtų 191 kilometras, o skersmuo – 70 000 kilometrų.
B. Harrisas dar neįvertino palydovų orbitų pokyčių dėl reliatyvumo ir Mėnulio bei Saulės gravitacijų įtakos. Be to, preliminarūs NASA „Juno“ zondo duomenys, taip pat pristatyti minėtame suvažiavime, rodo, jog jo greitis buvo toks, kaip ir tikėtasi, todėl ant B. Harriso pastebėtų anomalijų mestas abejonių šešėlis.
Tačiau jeigu jo paaiškinimas yra teisingas, visai gali būti, kad tamsiosios medžiagos savybes – pavyzdžiui, ar jos dalelės sąveikauja tarpusavy – galėsime sužinoti būtent iš aplink Žemę besisukančių palydovų stebėjimo.