Sidabrinės Sacharos skruzdės yra priverstos kiekvieną dieną sau maisto ieškotis svilinančioje kaitroje. Oro temperatūra šioje dykumoje gali pasiekti iki 60 °C – tai yra daugeliui vabzdžių mirtinos sąlygos. Arba sąlygos, kai iš dangaus krinta maistas skruzdėlėms. Tačiau ir mažosios darbininkės smarkiai rizikuoja, rašo „Science Alert“.

Tikriausiai būtent tokios ekstremalios gyvenimo sąlygos ir yra priežastis, dėl kurios sidabrinė Sacharos skruzdėlė yra vienas iš greičiausių gyvūnų planetoje, per sekundę įveikiantis 108 savo kūno ilgius. Bent jau tokius duomenis pateikia naujas straipsnis, publikuotas žurnale „Journal of Experimental Biology“. Jeigu tokiu greičiu bėgtų žmogus, jis kilometrą įveiktų per maždaug penkias sekundes.

Sidabrinės skruzdėlės prie atšiaurių dykumos sąlygų prisitaiko keliais skirtingais būdais. Visų pirma, jų sidabrinę spalvą lemia trumpučiai trikampiai plaukeliai, padedantys reguliuoti kūno temperatūrą. Be to, šios skruzdės puikiai orientuojasi aplinkoje ir nesunkia suranda kiekvieną šešėlio taškelį, metamą mažų akmenėlių ar žolės stiebelių. Dar šios skruzdės reguliariai sugrįžta į savo lizdą ataušti. Bet būtina sąlyga norint išgyventi aplinkoje, kur iš viršaus kepina Saulė, o iš apačios degina smėlis – greitai judėti. Tik kad kiekvienas, kuriam teko karštą vasaros dieną bėgti smėlėtu paplūdimiu, žino, kaip birus smėlis gali sulėtinti bėgimo greitį ir priversti švaistyti energiją, lyginant su ėjimu ar bėgimu per kietą paviršių.

Ulmo universiteto (Vokietija) neurobiologas Haraldas Wolfas dėlmesį į sidabrines skruzdėles (Cataglyphis bombycina) atkreipė kelionės į Tuniso dykumą metu – jis vyko stebėti didesnių šių skruzdžių giminaičių Cataglyphis fortis. Todėl 2015 jis su kolegomis grįžo į Tuniso miestą Douzą – pratęsti savo tyrimų.

Surasti sidabrinių Sacharos skruzdžių lizdus nėra paprasta. Tyrimo bendraautorė Sarah Pfeffer pažymėjo, kad norint surasti lizdą reikia arba sekti maisto beieškančios skruzdės judėjimą, arba ieškoti kasančių skruzdžių. Lizdą suradę mokslininkai skruzdes iš jo viliojo šėryklomis, kuriose buvo vabalo milčiaus lervų. Šėryklos buvo sumontuotos ilgame aliuminio vamzdelyje, kur lervos buvo tolimajame gale nuo įėjimo, o mokslininkai, naudodamiesi didelio greičio kameromis, fiksavo, kaip skruzdės skubėjo į vamzdelį ir jame surastą maistą pernešinėjo į savo lizdą. H.Wolfas su kolegomis skruzdžių parsigabeno ir į savo laboratoriją, norėdami sužinoti, kaip skruzdžių judėjimo greitį paveiks vėsesnė aplinka.

Išaiškėjo, kad sidabrinės skruzdės sugeba išvystyti 0,85 m/s greitį. Atrodo, nedidelis. Bet tai yra atstumas, 108 kartus didesnis už jų kūno ilgį. Greičiau judėti sugeba tik Australijos šoklys ir Kalifornijos pakrančių erkė. Pirmasis per sekundę įveikia 171 savo kūno ilgius, o antroji – net 377. Anksčiau Vokietijos mokslininkų tirta skruzdė per sekundę sugebėdavo nubėgti „vos“ 50 savo kūno ilgių, nors jos kojos ir ilgesnės, nei sidabrinės skruzdėlės. Norėdami išsiaiškinti, kas lemia tokį greičių skirtumą, mokslininkai analizavo vabzdžių eiseną.

Pasirodo, trumpesnės kojos yra lengvesnės ir mažiau inertiškos, o tai leidžia jas judinti kur kas greičiau – iki 47 žingsnių per sekundę. Formaliai skruzdės smėliu šuoliuoja, šuolyje nuo smėlio atkeldamos visas šešias savo kojas. Be to, visų šešių kojų judesiai yra labai gerai sinchronizuoti į du „trikojus“. Kiekviena tokia kojų grupė palaiko vienodą kūno svorio pasiskirstymą, kad bėgant palaidu, biriu smėliu kūnas nuolat išlaikytų stabilią padėtį. Kiekviena koja smėlį liečia apie 7 milisekundes.

„Viena iš priežasčių, dėl kurių sidabrinės skruzdės galėjo įgyti tokius keistus judėjimo gebėjimus yra faktas, jog Sachara yra iš smėlio kopų sudaryta gyvenamoji aplinka, o ne sukepusio molio lyguma, kokioje gyvena C. Fortis. Dėl judesių koordinavimo jos trumpai, sinchroniškai ir stipriai paliečia smėlio pagrindą, kas gali minimizuoti smigimą į smėlį“, – išvadose rašė tyrimo autoriai.

Komentarai ()