Klimatas tropinis žemyninis. Aukščiausia temperatūra nuo 21–22 °C (sausį) iki 30 °C (rugpjūtį) šiaurėje ir 27 °C pietuose, žemiausia nuo 9 °C (sausį) šiaurėje iki 14 °C pietuose. Per metus iškrinta 50–200 mm kritulių. Dažnos smėlio audros. Nuolatinių upių nėra, teka vadės; didžiausia – as Sakija al Hamra (teka į Atlanto vandenyną). Yra druskingų ežerų. Iš dirvožemių Vakarų Sacharos rytuose vyrauja kalkžemiai, vakaruose – pradžiažemiai, vadžių slėniuose yra salpžemių. Vyrauja dykumų augalija.

Kasami fosforitai (į pietryčius nuo Ajūno), gaunama druska, yra geležies rūdos (pietuose), naftos (Atlanto vandenyno šelfe) telkinių. Maisto (žuvų perdirbimo) pramonė. Oazėse auginama datuliniai finikai, miežiai, soros, daržovės. Vyrauja klajoklinė gyvulininkystė. Veisiami kupranugariai, avys, ožkos.

Kelias į nepriklausomybę

Palaipsniui regione augo nacionalinės ir antikolonialinės nuotaikos, kurios nulėmė partizaninio karo pradžią. 1970-aisiais metais vietiniai Sacharos gyventojai, sahraviai, klajoklių tauta, pradėjo aktyvų pasipriešinimą prieš Ispanus. 1973 m. gegužės 10 d. buvo įsteigtas „Polisario“ frontas, kuris įsitvirtino kaip vienintelis Sacharos tautos atstovas.

1975 m. spalio mėn. Tarptautinis Teisingumo Teismas atmetė Maroko ir Mauritanijos teritorinius reikalavimams į Vakarų Sacharą ir pripažino Sacharos gyventojų teisę į apsisprendimą. Ispanija sutiko surengti referendumą, kad Sacharos gyventojai galėtų patys nuspręsti dėl savo likimo.

Tačiau jau lapkričio mėn. Marokas pradėjo 300 000 marokiečių Žaliąjį maršą į Vakarų Sacharą. Po šių įvykių Ispanija pradėjo derybas su Maroku ir Mauritanija dėl naujo Vakarų Sacharos statuso. 1975 m. lapkričio 14 d. buvo pasirašyta Madrido sutartis, kuri padalijo Vakarų Sacharą į dvi dalis. Marokui atiteko du trečdaliai regiono, o Mauritanijai vienas trečdalis. Madrido sutartis baigė Ispanijos kolonijinę valdžią Vakarų Sacharoje.

Tačiau nacionalistiškai nusiteikęs „Polisario“, nepatenkintas, kad trečios valstybės sprendžia Vakarų Sacharos ateitį, 1976 m. vasario 27 d. paskelbė Sacharos Arabų Demokratinės Respublikos įkūrimą. O pirmoji nepriklausomos Vakarų Sacharos vyriausybė buvo paskelbta jau kovo 4 d.

1978 m. rugpjūčio mėn. Mauritanijoje įvyko valstybės perversmas ir nauja vyriausybė pasirašė taikos sutartį su „Polisario“ ir atsisakė visų teritorinių pretenzijų į Vakarų Sacharą. Tačiau Marokas su tuo nesutiko ir užėmė Mauritanijai pagal Madrido sutartį skirtą sritį Vakarų Sacharoje.

1980-aisiais metais Maroko armija iš smėlio pastatė Maroko sieną, kuri tęsėsi 2700 km ir padalijo Vakarų Sacharos teritoriją į Maroko kontroliuojamus plotus, įskaitant al Ajuną ir į „Polisario“ kontroliuojamą teritoriją. Marokiečių kontroliuojama teritorija yra daug didesnė, be to jų teritorijoje yra didelė fosfatų kasykla ir žuvingi Atlanto vandenyno vandenys.

Alžyras, kuris nenorėjo Maroko sustiprėjimo, leido pabėgėliams iš Vakarų Sacharos įsikurti savo pietinėje šalies dalyje, mieste Tindouf. Iki šiandien Tindoufe yra įsikūrusi pagrindinė „Polisario“ būstinė.

Iki 1991 m. „Polisario“ vadovavo partizaniniam karui prieš Maroką.

Maroko siena

Vakarų Sachara nėra tikroji šalis, kaip rodo politinės ribos (žymimos punktyrine linija) tarp šio regiono ir Maroko nebuvimas, tačiau ji taip pat nėra visiškai kontroliuojama Maroko.

Tai ginčytinas regionas, turintis sudėtingą, karo draskomą istoriją ir, kaip ir daugelyje kitų ginčytinų pasaulio regionų, jame yra labai militarizuota zona, kurios centre driekiasi 2700 km ilgio smėlio siena, vadinama Maroko Vakarų Sacharos siena arba Maroko siena (Berm).

Iki 1975 m. Vakarų Sachara buvo Ispanijos kolonija. Šiai atsisakius teritorijos kontrolės, Marokas ir Mauritanija įvedė savo karines pajėgas ir pasidalijo teritoriją tarpusavyje, nepaisydami vietinių Sacharos gyventojų, kurie reikalavo nepriklausomybės nuo septintojo dešimtmečio, norų.

1979 m. Mauritanija pasitraukė, bet Marokas ir toliau liko okupavęs teritoriją.

Maždaug tuo metu Marokas pradėjo statyti didžiulį 2700 km ilgio smėlio barjerą, dalijantį teritoriją išilgai į du regionus. Vakarinę dalį užima Marokas, o rytinę pusę, vadinamąją „laisvąją zoną“, kontroliuoja „Polisario“ organizacijos Sacharos sukilėliai.

Apskaičiuota, kad šioje dykumos dalyje, esančioje šalia Alžyro ir Mauritanijos, gyvena nuo 30 000 iki 40 000 gyventojų, daugiausia pabėgėlių stovyklose arba kaip klajokliai.

Karas tarp Maroko ir „Polisario Fronto“ oficialiai baigėsi po pasiektų paliaubų 1991 metais, tačiau prie sienos ir toliau visą parą budi tūkstančiai Maroko karių, o radarų stiebai ir kita elektroninė stebėjimo įranga skenuoja regioną, ar nėra galimų įsibrovėlių. Per visą sienos ilgį driekiasi minų juosta, kuri vadinama ilgiausiu ištisiniu minų lauku pasaulyje.

Įtvirtinimai yra negyvenamoje arba labai retai apgyvendintoje teritorijoje. Juos sudaro maždaug 3 m aukščio smėlio ir akmens sienos arba bermos su bunkeriais, tvoromis ir minomis.

Marokiečių kontroliuojamoje sienos pusėje reguliariais intervalais yra išdėstytos karinės bazės, artilerijos postai ir aerodromai.

Visoje Sacharos teritorijoje yra daugiau nei 7 milijonai minų, likusių po karo. Civiliai dažnai patiria rimtų sužalojimų, netenka galūnių ir žūsta atsitiktinai sprogus šioms minoms.

Jungtinės Tautos nepripažįsta Maroko suvereniteto Vakarų Sacharoje. Ji teigia, kad sachariečiai turi teisę apsispręsti. Tačiau daugelis šalių išreiškė savo paramą Maroko okupacijai, tarp jų tokios šalys kaip Prancūzija ir JAV.

Komentarai ()