Škotijos ketinimai atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos (10)
Apie galimą Škotijos atsiskyrimą nuo Didžiosios Britanijos 2014 metais svarstoma kaip apie turto dalybas per skyrybas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Senojoje Europoje“ vyrauja valstybinis pragmatizmas. Yrančiose ir nesuyrančiose valstybėse – Ispanijoje, Belgijoje – skaičiuojami skilimo nauda ir nuostoliai. Panaši atmosfera gaubia ir Škotijos nepriklausomybės reikalus.
Daug šalių – viena karalienė
Škotija – karalystė, kurią valdo Elžbieta II, įprastai vadinama Anglijos karaliene, nors ji vadovauja 16 valstybių, pavyzdžiui, Kanadai, Australijai, Naujajai Zelandijai. Nuo išvardytų valstybių Škotija skiriasi tuo, kad nėra savarankiška – ji įeina į Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę.
Dalį savo reikalų Škotija tvarko savarankiškai, turi parlamentą, vadinamą Holyroodu, panašiai kaip Didžiosios Britanijos parlamentas pakrikštytas Vestminsteriu pagal rūmų pavadinimą.
2011 metais rinkimus į Holyroodą laimėjo Škotijos nacionalinė partija ir sudarė vienpartinę vyriausybę. Partijos lyderis Alexas Salmondas pažadėjo, kad iki 2014 metų Škotijoje įvyks referendumas dėl nepriklausomybės. Jo vyriausybė, atrodo, neketina trauktis.
Artėjant referendumui, aštrėja ir debatai. Neseniai vienas televizijos laidų vedėjas istorikas A. Salmondą pavadino Kaledonijos Hitleriu (Kaledonija – senovinis Škotijos pavadinimas) ir dar pasūdė – esą Hitleris atėjo į valdžią demokratiškesniu keliu.
Britanijoje nuolat rengiamos apklausos, kuriomis bandoma ištirti anglų ir škotų požiūrį į galimą šalies pasidalijimą. „The Economist“ pateikia duomenis, pagal kuriuos tik 21 proc. škotų pritartų šalies nepriklausomybei, jeigu ji kainuotų jiems daugiau nei 500 svarų (2,1 tūkst. litų) per metus. Kita vertus, tik 24 proc. pritartų sąjungai su Anglija, nors tai pablogintų ekonominę padėtį.
Karas dėl naftos
Škotijos nepriklausomybės ekonominis „kuras“ – toks pat kaip, pavyzdžiui, Pietų Sudano, kuris neseniai tapo nepriklausomas, arba Biafros, kuri atsiskyrė nuo Nigerijos ir 1967–1970 metais egzistavo kaip nepriklausoma valstybė, tačiau galiausiai karine jėga buvo vėl prijungta. Tas „kuras“ yra nafta.
Škotijai atiteksiančiame Šiaurės jūros dugne glūdintys energetiniai ištekliai jau dabar yra gardus kąsnis. Tinklalapio economicshelp.org duomenimis, škotai tesudaro 8,4 proc. Jungtinės Karalystės gyventojų, tačiau iš to regiono suplaukia 9,4 proc. Britanijos mokesčių. Škotas vidutiniškai sumoka apie 1 000 svarų (4,2 tūkst. litų) daugiau mokesčių už kitus britus.
Gavusi nepriklausomybę Škotija galėtų nustatyti mažesnį pelno mokestį bendrovėms ir pritraukti daugiau investicijų. Yra manančiųjų, kad nepriklausoma valstybė priviliotų daugiau turistų.
Į atsiskyrimo nuostolius reikėtų įskaičiuoti sumažėjusias subsidijas iš Didžiosios Britanijos biudžeto. Kiekvienam škotui per metus vidutiniškai išleidžiama 10,2 tūkst. svarų (43 tūkst. litų) biudžeto lėšų, o kiekvienam anglui gerokai mažiau – apie 8,6 tūkst. svarų (33,7 tūkst. litų). Atsiskyrus tektų atsisveikinti su pinigais, kuriuos Londonas skiria aukštosioms mokykloms, transportui ir sveikatos apsaugai. Tikimasi, kad šiuos nuostolius atsvertų pajamos iš naftos ir dujų.
Tapti nepriklausoma Škotija gundėsi ne tik dėl galimų pajamų iš naftos, bet ir dėl galimybės greičiau įsivesti eurą. Subraškėjus euro zonai bendros ES valiutos patrauklumas sumažėjo.
Jei suirtų Jungtinė Karalystė, tektų padalyti ir valstybės skolą. Škotijai tektų maždaug 80 mlrd. svarų (337 mlrd. litų) tos naštos. Kitas nuostolingas dalykas yra tai, kad Britanijos vyriausybė išgelbėjo nuo bankroto didelius Škotijos bankus „Royal Bank of Scotland“ (RBS) bei HBOS ir tai jai kainavo apie 70 mlrd. svarų (295 mlrd. litų). Nepriklausoma Škotija turėtų iš kažkur sukrapštyti tas lėšas.
„The Economist“ svarsto, kad klestėjimo laikais RBS apyvarta buvo 13 kartų didesnė negu Škotijos bendrasis vidaus produktas (BVP), bet banko blogieji aktyvai siekia 187 mlrd. svarų (789 mlrd. litų). Prisiimdama dalį Britanijos valstybės skolos ir savų bankų gelbėjimo naštą Škotija turėtų skolintis, tačiau vargu ar kreditoriai jai skolintų pigiai.
Susijungė ne iš gero
Ta proga „The Economist“ primena, kokiomis aplinkybėmis Škotija 1707 m. susijungė su Anglija. Ilgus šimtmečius tai buvo dvi nepriklausomos valstybės, kurių valdovus neretai siejo giminystės ryšiai. 1604 m. Škotijos karalius Jokūbas VI paveldėjo Anglijos sostą ir tapo jos karaliumi Jokūbu I. Nuo to laiko Angliją ir Škotiją siejo unija, tačiau karalystės turėjo nepriklausomus parlamentus ir valdžią. XVII a. pabaigoje Škotija nesėkmingai bandė įkurti koloniją Panamoje. Sumanymas surijo vos ne ketvirtį visų Škotijoje cirkuliavusių pinigų. Reikalas žlugo, Karalystė atsidūrė ant bankroto slenksčio. 1707 m. Anglija ir Škotija susijungė.
1978 m. Didžiosios Britanijos parlamentas priėmė Škotijos aktą, pagal kurį Škotija turėjo vėl sukurti vietos parlamentą, jeigu škotai tam pritartų referendumu. Jie tam pritarė, tačiau balsuoti atėjo mažiau nei 40 proc. rinkėjų, todėl savo parlamento škotams teko palaukti iki 1997 m., kai įvyko dar vienas referendumas.
Dalies Vestminsterio galių perdavimas Holyroodui vadinamas devoliucija. Įstatymo leidybos organus dar turi Velsas ir Šiaurės Airija, tačiau tokia valstybės sudėtis nėra federacinė. Beje, greta Velso, Škotijos separatistų egzistuoja ir Anglijos nepriklausomybės šalininkų, teigiančių, kad Anglija – skriaudžiamiausia Britanijos dalis.
Jeigu 2014 metais referendume škotai balsuotų už nepriklausomą valstybę, tai nereikštų nepriklausomybės paskelbimo, o tik suteiktų įgaliojimus Škotijos vyriausybei pradėti derybas su Londonu.
FAKTAI: Škotijos ekonomika
Škotijos, turinčios maždaug 5 mln. gyventojų, BVP, įskaitant dujų ir naftos gavybą, siekia apie 140 mlrd. svarų sterlingų (590 mlrd. litų).
Pagrindiniai Škotijos eksporto dalykai: viskis, elektronikos gaminiai, finansinės paslaugos.
Trys Škotijos bankai turi teisę leisti svarų sterlingų banknotus su škotiška simbolika. Tokių škotiškų banknotų cirkuliuoja apie 1,5 mlrd. svarų (6,3 mlrd. litų). Jais galima atsiskaityti visur, kur priimami svarai sterlingų.
Straipsnis buvo publikuotas savaitraštyje "Ekonomika.lt" (Nr. 17 (79) gegužės 7-13 d.
